Žmonija jau nuo seno svajoja ištyrinėti paslaptingąją Marso planetą. Tarpplanetinė kelionė į Marsą galėtų užtrukti iki 10 mėnesių, tačiau grįžti atgal į savo gimtąją planetą būtų nepaprastai brangu. Specialiame žurnalo „Journal of Cosmology“ leidinyje buvo detaliai aprašyta, kaip atrodytų privačiomis lėšomis finansuojama misija į Marsą, kuri galėtų įvykti jau maždaug po 20 metų. Įdomu yra tai, jog atsirado net 400 savanorių, kurie ryžosi šiai kelionei, žinodami, kad į Žemę jie jau niekada nebegrįžtų.

Peteris Greavesas – vienas iš minėtų 400 savanorių, FoxNews.com tinklalapiui prisipažino, kad apie tokią galimybę svajojo jau nuo pat mažumės: „Aš manau, kad gyvenimas Marse būtų tiesiog stulbinantis, gąsdinantis, užimtas, tačiau ten žmogus jaustųsi be galo vienišas. Skirtingai nei Žemėje, aš negalėčiau sėdėti prie tekančios upės, arba grožėtis nepaprastais gamtos stebuklais, negalėčiau apkabinti draugo, arba giliai įkvėpti šviežio oro, tačiau mano patirtis būtų nepaprastai unikali, lyginant su kitais 7 milijardais žmonių. Ji kompensuotų viską, ką palikčiau Žemėje!“

Didžiausia problema – kosminių kelionių poveikis žmogaus psichologijai

Tarp savanorių – 69-erių kompiuterių programuotojas, taip pat Teksase gyvenantis studentas ir 45-erių slaugytoja.

Paulas Gregersenas, Clarno Siono pastorius, iš Jungtinės metodistų bažnyčios, taip pat pasisakė norintis išvykti iš planetos ilgam laikui: „Žmonijos populiacijai ir toliau augant, normalu, kad reikia ieškoti galimybių gyventi už Žemės ribų. Taip pat aš nujaučiu, kad įgulos nariams gali kilti tam tikrų dvasinių problemų. Ankstesni Žemės tyrinėtojai visuomet su savimi pasiimdavo ir dvasininkus“.

NASA dirbęs psichologas perspėja, kad tokioje kelionėje iškilusios dvasinės problemos būtų ne pats mažiausias rūpestis.

„Tai būtų nepaprastai ilgas laiko tarpas, kai žmogus būtų izoliuotas nuo viso pasaulio“, – tvirtina Albertas Harrisonas, psichologijos profesorius, studijavęs astronautų psichologiją nuo 1970-ųjų. Profesorius perspėja, kad gyvenimas Marse nebūtų toks romantiškas, kaip daugeliui gali pasirodyti.

„Po didžiulio susijaudinimo, patirto nusileidus į visiškai svetimą planetą, būtų labai sunku išvengti depresijos. Vis dėlto juk žmogus visiškai praras ryšį su savo šeima, draugais ir visais pažįstamais dalykais. Kiekviena diena bus tokia pati. Marso gamta, kai susižavėjimas išblės, taps mirtinai nuobodi. Net jeigu astronautai ir bus gerai pasiruošę, tam tikrų problemų vis tiek nebus įmanoma išvengti. Įgulos nariai pasens, susirgs ir galiausiai numirs“, – gan pesimistiškai savanorius nuteikia profesorius, dar pridurdamas, kad bendravimas su Žemės gyventojais vėluos net 45 minutes.

Savanoriai tvirtino puikiai suprantantys galimai iškilsiančias psichologines problemas ir tikino esą tikintys savo jėgomis, kad jie su tokiais sunkumais gali susitvarkyti.

Skrydžiui reikalinga kvalifikacija

Savanorystė yra sveikintina, tačiau skrydžiui į Marsą reikia ir puikios kvalifikacijos. Todėl, ar išties įmanoma šiems savanoriams pakilti į kosmosą?

„Šiuo metu reikalavimas turėti mokslininko, inžinieriaus ar matematiko išsilavinimą universitete, taip pat profesinė patirtis turbūt diskvalifikuotų daugelį savanorių“, – aiškina NASA atstovas spaudai Jamesas Hartsfieldas.

Dabartiniai NASA astronautai, prieš leisdamiesi į tokias keliones, privalo užbaigti bent 4–5 metų apmokymus, į kuriuos įtraukti ir intensyvūs psichologiniai testai.

Psichologas Albertas Harrisonas nė kiek neabejoja, kad atsirastų pakankamai kvalifikuotų žmonių šiam skrydžiui, tačiau kiltų kita ir kur kas didesnė problema.

„Susidurtume su didžiule visuomenės ir politine opozicija misijai, kuri gali pasibaigti tiktai mirtimi... Yra žmonių, kurie išties gali įvykdyti šią misiją, tačiau man kyla klausimas, ar visuomenė leis jiems tai padaryti? Aš manau, kad, planuojant misijas, turėtų būti bent mažiausia galimybė astronautams sugrįžti atgal į Žemę.“

Kelionė atgal per brangiai kainuotų

Psichologo komentaras išties kelia svarbų klausimą – kodėl ši misija būtų tik į vieną pusę? Kodėl drąsūs savanoriai negalėtų grįžti atgal?

„Mes teikiame pirmenybę misijai į vieną pusę, kadangi tai drastiškai sumažintų misijos sąmatą“, – tokį pasirinkimą motyvuoja Vašingtono valstijos universiteto profesorius Dirkas Schulze-Makuchas.

„Marse esantiems astronautams periodiškai būtų siunčiamos siuntos su būtiniausiais reikmenimis, tačiau būtų tikimasi, kad jie taps vis labiau įgudę auginti derlių ir išmoks naudotis ištekliais, randamais Marse. Galų gale Marso gyventojai turėtų sugebėti visiškai savimi pasirūpinti ir ta vieta galėtų tapti centru labai išplėstai kolonizacijos programai.“

Atsižvelgdama į misijos sunkumus, Lana Tao, leidinio „Journal of Cosmotology“ redaktorė, prisipažino, kad ji buvo nustebinta, gavusi tiek daug savanorių laiškų: „Pirmiausia mes manėme, kad tai pokštas, ir savanoriai nebuvo rimti. Tačiau mes gavome vis daugiau laiškų iš vyrų, kuriuose jie aiškino savo ketinimo tapti savanoriais priežastis ir pateikė savo kvalifikacijas. Mes supratome, kad jų ketinimai yra rimti. Žmonės tikrai pasiryžo skrydžiui į Marsą, net ir tuo atveju, jeigu į Žemę jie niekada negalėtų sugrįžti.“

Komentarai (48)