„Jau tapo įprasta, kad įvairūs pseudoekspertai gąsdina Lietuvos gyventojus ir užsiima bioterorizmu. Tačiau galiu patikinti, kad Lietuvoje nėra maisto, kuriame būtų hormonų. Be to, dauguma lietuviškų maisto produktų natūralesni, turintys mažiau sintetinių priedų, nei gaminami kitose šalyse, o lietuviškose daržovėse ir vaisiuose yra mažiau nitritų nei, tarkime, lenkiškuose”, – tikina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius dr. Jonas Milius.

Už maisto kokybę ir saugumą atsakingų institucijų atstovai tvirtina, kad visus produktus, patenkančius į Lietuvos parduotuves bei viešojo maitinimo įstaigas, galima drąsiai valgyti, nes sveikatai pavojingų medžiagų kiekiai juose neviršija nustatytų normų. Tačiau vien per dieną įvairių priedų, sukeliančių alergines reakcijas, apsinuodijimus ir vėžines ligas, galima prisivalgyti penkis kartus daugiau, nei nustatyta nekenksminga riba. Mat atidžiau panagrinėjus maisto produktų etiketes paaiškėja, kad beveik nėra gaminių, į kurių sudėtį neįeitų mielių ekstrakto, naudojamo kaip skonio stipriklių bei glutamatų pakaitalo, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos – citrinų rūgšties, konservantų ir sintetinių dažiklių. Būtent šios medžiagos medikų įvardijamos kaip vienos pavojingiausių sveikatai.

Tiesa, neigiamo poveikio iškart nepajusime – net ir nedideli nuodingų medžiagų kiekiai kaupiasi organizme ir liga išlenda po penkerių ar dešimties metų. Su chemizuotu maistu medikai sieja JAV ir visoje Europoje išaugusį sergančiųjų cukriniu diabetu, alergijomis skaičių, sunkiai suvaldomas onkologines ligas.

Vis dėlto maisto, kuriame nebūtų konservantų ar kitų priedų, visiškai išvengti jau nepavyks, ypač gyvenant mieste. VU Onkologijos instituto profesorė Laima Liudvika Griciūtė patvirtina, kad nekokybiškas ir nenatūralus maistas gali būti viena pagrindinių priežasčių, sukeliančių daugelį ligų. Tačiau pati gydytoja onkologė visus produktus perka prekybos centruose. „Gyvendama mieste neturiu nei galimybių, nei laiko važinėti po ekologinius ūkius ir ten pirkti maistą. Tikiu, kad atsakingos tarnybos užtikrina, jog į parduotuves nepatektų nesaugaus maisto. Tad čia perku ir pieno produktus, mėsą, ir vaisius, daržoves, retkarčiais – rūkytos dešros“, – pasakoja L. L.Griciūtė.

Onkologė pabrėžia, kad rinkdamasi produktus atkreipia dėmesį į jų galiojimo laiką ir perka tik šviežius gaminius. Taip pat dažniausiai valgo ne pramoniniu būdu paskanintus produktus, o neturinčius jokių priedų, tarkim, natūralų jogurtą, varškę. Gydytoja visai neperka riebios mėsos, vaisvandenių, pusfabrikačių.

„Žmogui reikia gauti įvairių medžiagų. Net nitratai, kurių yra ir natūraliai auginamose daržovėse, organizmui reikalingi. Žinoma, svarbu, kad jų kiekiai nebūtų per dideli. Žmonės dabar per daug įsibaiminę, perka turgeliuose, tačiau neverta tikėtis, kad ten tik natūralus maistas“, – mano gydytoja onkologė.

Hormonų maiste dar niekada nerado

Baimę, jog ir pas mus nebeliko kokybiško maisto, sėja ne tik tai, kad gamintojai į produktus beria kenksmingų priedų, be kurių gaminių vartojimo terminas būtų labai trumpas, o prekinė išvaizda ne itin patraukli, bet ir nemažai visuomenėje sklandančių mitų. Tarkime, manoma, kad dabar visos vištos ir kiaulės šeriamos augimo hormonais, net žuvų patelėms, plaukiojančioms tvenkiniuose, leidžiami augimą skatinantys hormonai. Taip pat teigiama, kad visas pramoniniu būdu gaminamas pienas yra iš miltelių, nėra net vanilinių ledų be skonio stipriklių, grietinėlė gaminama iš augalinių riebalų, o grietinėlės skonį jai suteikia kvapiosios medžiagos, šokoladas – tai tik saldi plytelė iš kakavos miltelių ar kakavos sviesto pakaitalų.

Mitas, kad gyvuliai šeriami augimą skatinančiais hormonais, pasak Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktoriaus Algio Baravyko, kilo iš įsitikinimo, jog kiaulė iki 100 kg užauga vos per kelis mėnesius. „Tokio rekordo dar niekam nepavyko pasiekti. Tiesa, dabar bekonai užauga per pusmetį. Visame pasaulyje tai laikoma normaliu rezultatu, tik Lietuvoje kažkodėl visi tiki, kad kiaulę būtina auginti aštuonis mėnesius, – teigia A. Baravykas. Ir paaiškina, kodėl šiandieninės kiaulės auga kur kas greičiau nei prieš dvidešimt metų: – Veislei paliekamos sparčiausiai augančios kiaulės. Be to, kryžminami skirtingų veislių gyvuliai. Tokie hibridai auga itin sparčiai, nes labai gerai pasisavina pašarus.“

A. Baravykas tvirtina, kad kiaulių augimo spartai reikšmės turi ir pašarų sudėtis: „Šeriant kiaulę žole ji gyvens ir augs, tačiau ilgai, nes jos kūno „statybai“ trūks baltymų, mineralinių medžiagų ir pan. Šeriant subalansuotu pašaru pagrindiniai komponentai yra grūdai, sojų išspaudos ir vitaminų bei mineralų priedas. O kalbos apie hormonus ir steroidus yra laužtos iš piršto. Nacionalinė veterinarijos laboratorija nuolat tiria pašarų, mėsos mėginius, todėl kiaulių augintojai nerizikuos savo reputacija ir verslu.“

Lietuvoje naudojama mažiau pesticidų, antibiotikų

J. Milius tikina, kad ir pieno iš miltelių Lietuvos gamintojai negamina, o naudoja tik natūralią žaliavą. Mat būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu. VMVT direktorius paneigia ir gandus, kad mūsų šalyje jau gaminamas sūris ne iš pieno. Tiesa, yra vadinamųjų baltyminių gaminių, į kurių sudėtį įeina vanduo, pieno milteliai ir maisto priedai. Toks produktas, pavyzdžiui, sūrį primena tik išvaizda. „Tokiu būdu gamintojai pagamina pigesnį produktą, tačiau ant pakuotės būna nurodyta, kad tai baltyminis produktas. Atidžiai skaitant etiketes galima rasti ir šokolado, pagaminto iš natūralios kakavos, ar natūralių ledų, jogurto“, – neabejoja J. Milius.

VMVT direktorius tvirtina, kad nors Lietuvos maisto pramonėje jau naudojamos panašios technologijos kaip Vakarų šalyse, natūralumo pas mus gerokai daugiau. „Daugelio Europos šalių gyventojai visai negali valgyti žuvies iš savo vidaus vandenų, nes jie labai užteršti. O mūsų žuvis saugi, kaip ir lauko ar miško augalai. Tik Lietuva ir dar trys šalys naudoja natūralų, neperdirbtą vandenį“, – pabrėžia J. Milius.

Pasak jo, Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, naudojama mažiau pesticidų, kitų chemizuotų trąšų, todėl vištos, kiaulės šeriamos geresnės kokybės pašarais. „Antibiotikų, skirtų gyvuliams gydyti, lietuviai naudoja taip pat mažiau. Per metus Lietuvoje nuperkama apie 16 tonų antibiotikų, o štai Olandijoje – daugiau kaip 500, Čekijoje – apie 80 tonų. Jei kalbėsime apie augalus, negalėčiau nepaminėti to, kad atlikdami tyrimus lenkiškose daržovėse dažniausiai randame daugiau nitritų nei lietuviškose“, – teigia J. Milius.

KTU Maisto instituto Maisto tyrimų centro vedėja dr. Galina Garmienė atskleidžia neseniai atlikto tyrimo išvadas, kai buvo lyginama lenkiška ir lietuviška žalia mėsa: „Lietuviška mėsa buvo gerokai šviežesnė, jos spalva natūralesnė, tačiau kitokių skirtumų neradome. Tiek vienos, tiek kitos mėsos kokybė atitiko nustatytas normas.“

Nesąžiningi gamintojai bando pasipelnyti

Pasak J. Miliaus, lietuviškais mėsos gaminiais labiau vertėtų pasitikėti ir dėl to, kad jie skirstomi į aukščiausios, pirmos bei antros rūšies. Nė viena kita mūsų kaimyninė valstybė gaminių rūšies nežymi, nors pagal tai galima spręsti apie produkto kokybę. „Turime visas sąlygas, kad lietuviška produkcija būtų kokybiškiausia ir natūraliausia visoje Europoje. Deja, dėl nesąžiningų verslininkų, kurie nori kuo daugiau uždirbti kokybės sąskaita, negalime pasigirti, kad visi gaminiai yra geriausios kokybės“, – apgailestauja VMVT direktorius.

Kad ne viskas mūsų maisto pramonėje puiku, patvirtina ir VMVT specialistų kasmet išaiškinami pažeidimai. Dar labiau sunerimti verčia tai, kad neaišku, kiek, pavyzdžiui, antisanitarinėmis sąlygomis ruošiamų ir laikomų produktų mes suvalgome, kol nesąžiningi gamintojai įkliūva. Štai prieš keletą mėnesių buvo sustabdyta Alytaus rajone veikusio nelegalaus mėsos cecho veikla. Ten žalia mėsa buvo laikoma tiesiog vonioje, savininkė neturėjo jokių produkcijos kilmės dokumentų, neaišku, koks buvo mėsos tinkamumo naudoti terminas. Iš tokios mėsos jau buvo pagaminta daugiau kaip tona įvairių rūkytų gaminių, dešrelių.

Neaišku, kiek laiko mėsos gaminiai keliavo į prekybos centrus ir iš Panevėžyje įsikūrusios UAB „Norfos mažmena“ tinklui priklausančios mėsinės. Atliekant patikrinimą nustatyta, kad mėsinės grindys, sienos ir peiliai aplipę riebalais bei nešvarumais. Nešvari ir netvarkinga buvo mėsinės darbuotojų speciali apranga, tara mėsai laikyti neplaunama, laikoma ant grindų.

Kituose maisto pramonės sektoriuose taip pat randama daugybė pažeidimų. Pavyzdžiui, AB „Rokiškio sūris“ priklausančiame Ceikinių pieno supirkimo punkte iš naujai registruotų ūkių pienas buvo superkamas neatlikus patikrinimo. Superkant pieną nebuvo vertinami pirminiai jo kokybės rodikliai.

Nors mūsų geriamojo vandens kokybė bene geriausia Europoje, toks gėrimas ne visada patenka ant vartotojų stalo. Druskininkų įmonėje „Elmera“ pilstomame vandenyje padidėjusi mikrobiologinė tarša buvo užfiksuota net tris kartus. Užterštumas kelis kartus galimas normas viršijo ir stalo vandenyje „Optima linija“, o negazuotame natūraliame mineraliniame vandenyje „Hermis“ rasta žarninių enterokokų.

Ne visada galima pasitikėti ir tuo, kas rašoma ant produktų etikečių. Štai UAB Mažeikių mėsinės gaminamoje pirmos rūšies šaltai rūkytoje dešroje „Mažeikių saliamis“ buvo rasta 4 proc. sojų baltymų, kai gali būti ne daugiau kaip 2 proc. UAB „Minida“ gamino aukščiausios rūšies karštai rūkytą „Servelatinę“ dešrą, kurioje nustatyta 60 proc. drėgmės, nors leidžiama ne daugiau nei 55 proc. „Eksporto“ svieste, kurį gamina UAB „Varėnos pienelis“, rasta net 17,9 proc. augalinių riebalų. Toks produktas sviestu jau negali būti vadinamas. Tai pieno ir augalinių riebalų mišinys.

Kilograme prieskonių – 200 g natrio glutamato

Pasirodo, vis dar negalima tikėti gamintojais, kurie ant produktų pakuotės užrašo „Be E“ arba „Be priedų“. Tarkime, natrio glutamato buvo rasta gamintojo UAB „Vičiūnai ir partneriai“ silpnai sūdytoje silkių filė su aliejumi, nors deklaruota, kad produktas – be E-621. Prieskonių mišinyje, skirtame maltai mėsai, „Sauda“ taip pat rasta šio skonio stipriklio.

„95 proc. gamintojų jau atsisakė natrio glutamato, tačiau dar pasitaiko tokių, kurie gudrauja. Pavyzdžiui, parašo – be pridėtinių E. Gamintojai papildomai priedų nededa, tačiau naudoja prieskonius, kuriuose jau yra skonio stipriklių, taip nusimesdami teisinę atsakomybę. Neseniai ištyrę prieskonius, viename jų kilograme radome 200 g natrio glutamato“, – atskleidžia J. Milius.

Ir tai tik keli pavyzdžiai iš daugybės išaiškintų pažeidimų. Vien pernai maisto gamybos įmonėse jų nustatyta 1431, uždaryta dešimt nelegalių mėsos perdirbimo cechų ir produktų sandėliavimo vietų. VMVT direktorius sako, kad specialistai reaguoja į visus anoniminius skundus, be to, mažos rizikos įmonės tikrinamos kas dvejus metus, vidutinės rizikos – kasmet, o didesnės rizikos – du kartus per metus. Tiesa, pažeidimų kasmet nustatoma vis mažiau: 2005 m. gamybos įmonėse jų buvo rasta net 7658, o 2010 m. – 1427.

Pernai į rinką nepateko daugiau kaip 2 tūkst. tonų nesaugių produktų, o šiemet jau – 300 tonų. Tad, pasak J. Miliaus, turėtume jaustis saugūs pirkdami maistą parduotuvėse. VMVT direktorius ramina ir dėl maisto pramonėje gausiai naudojamų sintetinių priedų: „Vakarų Europos šalyse jų naudojama dešimt kartų daugiau negu pas mus, bet žmonės ten sveikesni ir gyvena ilgiau. Juk ne vien maistas turi įtakos sveikatai. Kur kas didesnę žalą daro besaikis alkoholio vartojimas, nejudrus gyvenimo būdas.“

J. Milius tvirtina, jog net salotos, gaminamos prekybos centruose, yra saugios vartoti, tačiau primena, kad jose gausu konservantų. „Tai, kad salotos gaminamos parduotuvėse, yra aptingusio vartotojo diktatas. Yra poreikis – bus ir pasiūla. Mes tikriname, ar jos šviežios, tačiau po pusdienio jų kokybė jau gali būti visai kita. Tiesa, galima atsekti, ar salotos pagamintos ne iš sugedusių produktų. Pastaruoju metu tokių pažeidimų nenustatoma“, – tikina J. Milius.

Poreikis bei kaina diktuoja ir kitų produktų pasiūlą. Štai specialistai iš Maisto tyrimų centro, tirdami dešrelių, parduodamų Lietuvos prekybos centruose, kokybę, pastebėjo, kad tarp jų vyrauja antros rūšies produktai. Jie gaminami iš sojų baltymų, krakmolo, kiaulių odų, todėl yra pigesni.

VU Medicinos fakulteto profesorius Jonas Algis Abaravičius teigia, kad žmogus valgydamas tokį produktą nenusinuodys, tačiau į organizmą pateks didelis kiekis cholesterolio.

Gydytoja homeopatė Beatričė Karkliauskienė sako, kad jeigu produktas būtų pagamintas vien iš, pavyzdžiui, vištų odelių, plėvių, sausgyslių ir kaulų, sveikatai nepakenktų, tik jo maistinė vertė labai maža. „Tačiau tokio gaminio skonis primins popierių, todėl pridedama stipriklių, ir žmogus mano, kad valgo vištienos kotletą“, – atskleidžia gydytoja. Ir priduria, kad pirkdamas vien pramoniniu būdu pagamintus produktus žmogus anksčiau ar vėliau prisišauks ligą. Štai konditeriniuose kepiniuose, margarine, gruzdintuose patiekaluose, pavyzdžiui, keptose bulvytėse, gausu vadinamųjų transriebalų, kurie sukelia širdies, onkologines ligas.

Pasak B. Karkliauskienės, dabar masinėje gamyboje dažniausiai naudojamos termofilinės mielės. Jos padeda greitai iškilti duonos gaminiams, suteikia jiems purumo, tačiau tokių mielių sudėtyje yra tokių kenksmingų medžiagų, kaip sieros rūgštis. „Ir tai, žinoma, ne viskas: didelis baltymų, gausiai naudojamų maisto pramonėje, kiekis sukelia kepenų veiklos sutrikimų. Citrinų rūgštis – kancerogeninė medžiaga, sukelianti vėžį“, – dėsto B. Karkliauskienė.

Viešojo maitinimo įstaigų gudrybės

Su kavinių ir restoranų verslu iš arti susipažinęs maisto kultūros specialistas Alfas Ivanauskas sako, jog neverta tikėtis, kad ir viešojo maitinimo įstaigose naudojami produktai bus aukštos kokybės. Mat jie atkeliauja iš tų pačių tiekėjų kaip ir į parduotuves. „Virtuvės šefui daug paprasčiau skanias salotas paruošti iš natūralaus pomidoro, o ne vaškinio, tačiau daugeliui kavinių, restoranų savininkų rūpi kuo daugiau uždirbti. Tad jie nesivargina ieškodami kokybiškų produktų. Pasirenka patogesnį kelią – gaminti daug ir pigiai“, – dėsto A. Ivanauskas.

Jo žiniomis, retas naudoja šviežią grietinėlę, nes ji trumpai galioja. Vietoje keptos duonos taip pat nedažnai rasi net restoranuose. Geriausiu atveju perkama užšaldyta duona, kuri atitirpinama ir baigiama kepti. „Panašiai gaminamas ir rudasis padažas prie mėsos – jį perka, paskui pašildo bei atskiedžia, – viešojo maitinimo įstaigų gudrybes atskleidžia A. Ivanauskas. – Jau tikriausiai daugelis pastebėjo, kad braškių desertuose nebūna nė vienos uogos. Skonis gaunamas naudojant stipriklius, o pieno kokteiliuose vaisius pakeičia sirupas.“

Visos šios manipuliacijos vyksta nenusižengiant įstatymams, tad vartotojui belieka pačiam atidžiai rinktis, kur ir ką jis valgo.

Norint, kad ant stalo atsidurtų kiek įmanoma natūralesnis maistas, gydytoja B. Karkliauskienė pataria vietoj pramoniniu būdu pagaminto pieno rinktis kefyrą, pasukas. Mat net parduotuvėje šie produktai yra natūralūs. Apelsinus, citrinas pirkti kuo storesne oda, daržoves prieš valgant pamirkyti vandenyje su soda, o prieš ruošiant žalią mėsą pirmiausia nuvirti, kad liktų kuo mažiau kenksmingų medžiagų.

J. Milius rekomenduoja geriau pirkti žalią mėsą ir iš jos patiems gamintis mėsos gaminius. Jis taip pat pataria labai saikingai vartoti vaisvandenius, kuriuose gausu saldiklių.

Visuomenėje sklandantys mitai apie maisto pramonę

1. Vištos, kalakutai, kiaulės, žuvys greitai užauga, nes šeriami augimą skatinančiais hormonais.

   Lietuvoje nei mėsoje, nei žuvyje hormonų dar nebuvo aptikta.

2. Visas pienas gaminamas iš pieno miltelių.

   Iš tiesų naudojama natūrali žaliava, nes būtų pernelyg brangu gaminti miltelius ir vėliau juos skiesti vandeniu.

3. Nėra natūralaus šokolado, nes tai, kas pas mus vadinama šokoladu, gaminama iš kakavos miltelių.

   Brangiuose produktuose kakavos pupelės vis dėlto nekeičiamos milteliais.

Šaltinis: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Ekonomika.lt

Komentarai (51)