Šiaurės Korėja yra viena labiausiai atsiskyrusių pasaulio valstybių. Maždaug 24 milijonai žmonių gyvena totalitarinėje šalyje beveik neturėdami jokio kontakto su pasauliu už jos sienų. Kas atsitiko? Kaip Šiaurės Korėjai pavyko taip save izoliuoti nuo išorinio pasaulio?

Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos istorijoje, kodėl ji tapo tokia atskirta, susipina senosios tautos tradicijos ir kruvina šiuolaikinių laikų geopolitika.

Atsiskyrėlių karalystės pradžia

Korėja jau seniai save izoliavo – dar prieš Korėjos pusiasalį padalinant į dvi valstybes XX amžiuje. Joseonų dinastija, kuri Korėją valdė nuo XIV iki XX amžiaus pradžios, šalį laikė užtvertą nuo pasaulio – tiek siekdama apsisaugoti nuo užpuolikų, tiek dėl tikėjimo, kad Konfucijaus kultūra yra viršesnė už kitas.

Buvo uždraustas bendravimas su užsieniečiais, kelionės į kitas šalis, o po keleto invazijų Joseonų dinastija apribojo vykimą net į kaimynines Kiniją ir Japoniją.

Tokia saviizoliacija nebuvo kažkas keisto regione – Japonija ir Kinija taip pat vykdė izioliacinę politiką tuo laikotarpiu. Tačiau Korėja ją išlaikė ilgiau.

Korėja pirmą kartą Atsiskyrėlių karalyste buvo pavadinta XIX a. Tokį vardą jai davė Azijoje prekyba ir užpuldinėjimais užsiėmusios Vakarų šalys, kurioms teko sustoti ties Korėja.

„Net kai Kinija ir Japonija buvo priverstos atverti savo sienas Vakarams, Korėja liko beveik nepažįstama išoriniam pasauliui“, – teigia akademikai Uicholas Kimas ir Young-Shin Parkas.

Nuolatinė karo padėtis

Korėja vis dėlto pateko į užsienio jėgų rankas XX a., ir besitęsiantys karai tik sustiprino jos ryžtą izoliuotis.

Japonija 1910 m. aneksavo Korėją. Kai japonai pralaimėjo Antrajame pasauliniame kare, Korėja buvo padalinta į dvi dalis – vieną kontroliavo amerikiečiai, kita – sovietai. Toks susitarimas turėjo būti laikinas, tačiau JAV ir Sovietų Sąjunga taip niekada galutinai ir nesusitarė, ir iškilo dvi atskiros valstybės. Josifas Stalinas Šiaurės Korėjos diktatoriumi paskyrė Kim Il Sungą, kuris valdė 50 metų. Jį tuomet pakeitė jo sūnus Kim Jong Ilas, o tuomet – anūkas Kim Jong Unas.

Šaltojo karo metu 1950 m. Šiaurės ir Pietų Korėjos pradėjo karą, o jas parėmė kiekvienos jų sąjungininkai. Korėjos karas buvo visa niokojantis – amerikiečių iš oro mėtomos bombos su žemėmis sulygino didelę dalį Šiaurės Korėjos. Sostinėje liko stovėti tik vienas pastatas. Paliaubos, kurios sustabdė karinius veiksmus, vis dėlto neprivedė prie taikos sutarties. Techniškai abi šalys vis dar kariauja, o tarp jų tvyro nuolatinė įtampa.

Šiaurės Korėja liko labai pažeidžiama ir apsupta, teigia Charlesas Armstrongas, Korėjos tyrimų centro Kolumbijos universitete direktorius. „Šiaurės Korėja yra visuomenė su nuolatinės apsupties mentalitetu. Jie su karo grėsmės jausmu gyvena nuo šeštojo dešimtmečio“, – aiškina jis.

Dėl to Kim Il Sungas išvystė „pasitikėjimo savimi“ (korėjietiškai – „juche“) ideologiją, kuri ir dabar yra oficialioji šalies ideologija. Ji remiasi trimis principais: politine nepriklausomybe, ekonominiu savarankiškumu ir karine autonomija.

„Toks politinis žingsnis Šiaurės Korėją pavertė tikra Atsiskyrėlių karalyste, nes pagal šią ideologiją vengiama bet kokio bendradarbiavimo su užsieniu“, – „The Stanford Journal of East Asian Affairs“ rašo Grace Lee.

„Juche“ taip pat buvo naudojamasi pateisinant tebesitęsiančią režimo izoliaciją net ir nuo draugiškų socialistinių valstybių, taip pat – ir lyderių kultą šalyje.

Po Kinijos sąlyginio suartėjimo su Vakarais, o vėliau – Sovietų Sąjungos žlugimo Šiaurės Korėja liko vieniša kaip niekad. Santykiai su Pietų Korėja ir Vakarais atrodė besitaisantys dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau viskas vėl griuvo, kai JAV prezidentas George'as W.Bushas Šiaurės Korėją 2002 metais priskyrė Blogio ašiai – Pchenjanas tuomet išvijo iš šalies branduolinių ginklų inspektorius.

Kitais metais Šiaurės Korėja pareiškė pasitraukianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir tuomet atskleidė, kad ji turi branduolinių ginklų.

Gaunant tiek mažai informacijos, ką galvoja Šiaurės Korėjos lyderiai, prognozės apie šalies ateitį yra visiškai nepatikimos.

Šiaurės Korėjos ekspertas Andrejus Lankovas teigia, kad tikėtina, jog režimas galų gale žlugs, o Šiaurė susijungs su Pietumis. Pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos anksčiau yra sakę NKNews, kad padidėjęs verslumas, informacijos iš užsienio skverbimasis ir vidinės kovos dėl valdžios galiausiai gali destabilizuoti režimą. Bet jų prognozės, kada tai galėtų įvykti, be galo skyrėsi.

A.Lankovas pažymi, kad Šiaurės Korėja turi ir kitų kelių. Kilus krizei gali įsikišti Pekinas, kuris galėtų į valdžią atvesti sau palankius politikus. Kita vertus, net ir krizę Šiaurės Korėjos valdžia gali išgyventi, tačiau imtis ekonominių reformų, kad šalis vystytųsi.

Kol kas nepanašu, kad Šiaurės Korėją į savo glėbį artimiausiu metu galėtų priimti tarptautinė bendruomenė – Pchenjanas demonstruoja ryžtą tęsti savo branduolinę programą. Tarpvalstybinės derybos dėl jos nusiginklavimo įšaldytos nuo 2009 m.

Yra ir keletas signalų, kad Šiaurės Korėja gali persvarstyti savo izoliacinę politiką.

Pavyzdžiui, intensyvėja dialogas su Pietų Korėja (nepaisant to, kad abiejų šalių pajėgos pasienyje vis apšaudo vienos kitas). Japonija ir Rusija lyg ir taip pat pastebi galimybių pagerinti savo santykius su Pchenjanu.

Kiniją, vienintelę Šiaurės Korėjos sąjungininkę, vis labiau erzina Pchenjano karingumas. Praradus Pekino paramą, spaudimas Šiaurės Korėjai iš tarptautinės bendruomenės tik dar labiau padidėtų.

Tačiau svarbiausias aspektas – Šiaurės Korėjos nenoras derėtis. Seulo profesorius Choi Jin-Wookas teigia, kad Pchenjanas nori kalbėtis su JAV, nori pagalbos ir paramos iš užsienio, nori išsivaduoti iš stagnacijos ir aklavietės, tačiau nenori dėl to aukoti savo branduolinių ginklų.

Komentarai (0)