Paleontologas Jackas Horneris, dirbęs filmo „Jurassic World“ (ir visos „Jurassic Park“ filmų serijos) kūrėjų komandoje ketina sukurti tikrų tikriausią dinozaurą. Ir tai – visai ne juokai, rašo businessinsider.com.

Tiesa, skirtingai nei filme, mokslininkas nerado gintare užkonservuotos dinozauro DNR grandinės, pagal kurią būtų galima klonuoti šį priešistorinį gyvį. Tačiau, anot J. Hornerio, tai – ne vienintelis būdas sukurti dinozaurą. Kaip gi nutiko taip, kad J. Horneris – vienas iš pagrindinių Michaelo Chrichtono filmo „Jurrasic Park“ herojaus Alano Granto įkvėpėjų – nusprendė galįs jau po dešimtmečio turėti tikrą, gyvą dinozaurą?

„Viskas prasidėjo nuo „Jurassic Park“, – per interviu „Business Insider“ sakė J. Horneris. 1993 metais, kai pasirodė pirmasis šios serijos filmas, jis su tuomet doktorante Mary Schweitzer, dabar labai sėkmingai dirbančia paleontologijos srityje, bandė iš dinozaurų kaulų išgauti jų DNR. Deja, mokslininkams nepavyko.

DNR pradeda ardytis praktiškai nuo tos akimirkos, kai žūva ląstelė, sakė J. Horneris. Ir niekam nepavyko rasti sveikos dinozauro DNR grandinės. J. Horneris net nemano, kad tai būtų įmanoma: „Jei padarytumėte tokį dalyką, kokį jie padarė filme „Jurrasic Park“ [filme pavaizduotas problemos sprendimas buvo užpildyti trūkstamas DNR spragas varlės genetine medžiaga], iš esmės gautumėte varlę“.

Bet po dviejų dešimčių metų genetinių tyrimų J. Horneris sugalvojo kitą planą – jo pagrindas yra faktas, kad turime efektyvesnį būdą surinkti „dinozauro“ DNR.

Kelionė laiku atgal

Mūsų planetoje daugybė gyvių, kurie yra tiesioginiai dinozaurų palikuonys: paukščių. O jei paklaustumėte paleontologo, tai jam paukštis ir būtų dinozauras. Tiksliau – plunksnuotasis dinozauras.

Paukščiai dabar gal ir neatrodo panašūs į dinozaurus, bet jie yra plunksnuoti, kaip ir kai kurie dinozaurai, taip pat grėsmingasis velociraptorius. Ilgainiui dinozaurų nosys tapo paukščių snapais, išnyko jų uodegos, o priekinės letenos ištobulėjo iki dabartinių paukščių sparnų. Bet juk paukščiai neprivalėjo prarasti genų, kurie koduoja uodegas, letenas ar nosis – tos pačios savybės veikiausiai vis dar slepiasi kažkur paukščių genetiniame kode, tik šiuo metu jau neaktyvios.

Vietoje jų yra aktyvūs genai, lemiantys sparnų, plunksnuotų uodegų ir snapų išsivystymą. J. Horneris mano, kad įmanoma būtų nuslopinti naujuosius genus ir aktyvinti atavistinius, senuosius dinozaurų genus. Ir jis tai planuoja padaryti tyrimams panaudodamas gerai ištyrinėtus, visiems žinomus paukščius: vištas.

Įsivaizduokite: mažas, plunksnotas gyvis su ilga uodega, padedančia palaikyti pusiausvyrą, letenas primenančiais sparnais ir nosimi vietoj snapo. Ir nepamirškite, kad tikrų tikriausi velociraptoriai buvo maždaug stambaus kalakuto dydžio.

Apie namų augintinio dydžio dinozaurus J. Horneris prakalbo jau ne pirmą kartą. Štai 2009 metais buvo išleista jo knyga „How to Build a Dinosaur: Extinction Doesn't Have to Be Forever“. Iš esmės mokslininkas bando atrasti genetinius jungiklius, kurie dinozaurus pavertė šiuolaikiniais paukščiais ir, juos perjungus, sugrįžti į vištų evoliucinę praeitį. 

Kaip bebūtų keista, J. Horneris – ne vienintelis mokslininkas, bandantis atgaivinti dinozaurus. Štai du mokslininkai iš Harvardo ir Jeilio universitetų (JAV) neseniai paskelbė, kad atrado būdą vištų snapus vėl paversti dinozaurų nosimis.

Skeptikai mano, kad dinozauro nosies sukūrimas nebus toks jau lengvas darbelis, kad tam prireiks kol kas dar neatrastų genetinių žinių. Tačiau mokslininkai atkerta, jog jų darbas yra įrodymas, kad mokslas šioje srityje vystosi pasakiškai greitai. J. Horneris teigia, kad į šį snapo pavertimo nosimi tyrimą galima žiūrėti kaip į atgalinės genetinės inžinerijos „koncepcijos įrodymą“.

2014 metais kita mokslininkų grupė recenzuojamame leidinyje „PLOS Biology“ paskelbė išsiaiškinusi, kaip evoliucija dinozaurų letenas pavertė sparnais. O pats J. Horneris sprendžia išnykusios dinozauro uodegos klausimą. Jis mano, kad turint pakankamą finansavimą viso dinozauro atgalinės genetinės inžinerijos darbus įmanoma atlikti per 5-10 metų.

Modernus dinozauras

Ir jeigu mokslininkams pavyks vištą paversti dinozauru, tai būtų ne senovinis dinozauras, o visiškai nauja dinozauro rūšis – įvertinus genetinės evoliucijos procesą, vykusį 65 mln. metų ir keletą pakeitimų, apie kuriuos svarsto mokslininkai, nereikėtų tikėtis tiksliai tokio gyvio, koks Žeme bėgiojo prieš 65 mln. metų. Be to, dinozaurai, kurie neturi nieko bendro su paukščiais, taip ir liktų „neatkurta grupe“. Pavyzdžiui, stegozaurų ar brontozaurų palikuonių nėra išlikę, todėl tokiu procesu atkurti kažką panašaus į juos nebūtų įmanoma.

Kita vertus, itin sparčiai besikeičiantis genetikos mokslo pasaulis ilgainiui gali suteikti galimybę sukurti gyvūnus, kaip du vandens lašai panašius į, pavyzdžiui, triceratopsus.

J. Horneris optimistiškai galvoja, kad jei tik mums būtų įdomu, gerai išmanant kiekvieno geno funkcijas genetinės inžinerijos būdu galėtume sukurti ir tokius, ir bet kokius kitokius gyvius – net ir tokius, į kuriuos nieko panašaus Žemėje iki šiol nėra egzistavę.

Kai tik išsiaiškinsime, kokie genai yra atsakingi už vienokios ar kitokios fizinės savybės išsivystymą, tuos genus būtų galima įtraukti į jau egzistuojančio gyvūno genomą. Pavyzdžiui, mokslininkai jau yra paėmę medūzos genų ir įterpę jų triušiams – gauti maži, pūkuoti, ultravioletinėje spinduliuotėje žaliai šviečiantys gyvūnai.

Kiti mokslininkai sukūrė peles su permatoma oda. Kai tik išsiaiškiname fizinę savybę koduojančius genus, galime sukurti gyvūną, turintį tą savybę. Kaip pavyzdį J. Horneris pasitelkė vienaragį – mums tiesiog reikėtų arkliui įterpti ragą formuojančius genus.

„Tikriausiai vienaragį galėtume sukurti net greičiau nei viščiuką paverstume dinozauru“, – sakė mokslininkas.

Kam to reikia?

Skaitytojams gali pasirodyti, kad visi šie tyrimai atliekami tik iš smalsumo, be jokio praktinio pritaikymo, iš tikrųjų praktinės naudos gali būti. Pavyzdžiui, jeigu J. Horneris išsiaiškintų, kaip paukščiui užauginti ilgą uodegą, galbūt įgytume daugiau žinių apie stuburo slankstelių ir nervinio audinio augimą – o tai būtų labai svarbu ir naudinga medicininiu požiūriu.

Be to, mokslininkas mano, kad viščiuko pavertimas dinozauru būtų toks šaunus pasiekimas, kad vaikai nuo mažens pradėtų domėtis genetika. „Koks gi vaikas nesižavi dinozaurais?“, – sakė mokslininkas.

Be to, J. Horneris priminė, kad žmonės ir taip jau tūkstančius metų užsiima gyvūnų genetiniu modifikavimu. Tik iki šiol tai yra vadinama „veisimu“. „Dėl Dievo meilės, juk žmonės vilkus pavertė į čichuachua“, – sakė mokslininkas.

Komentarai (1)