2015 metų rugsėjo 10 dieną sukako lygiai 70 metų nuo paties žymiausio gaidžio mokslo istorijoje (antrojo) gimimo.

Tą niekuo neypatingą dieną sutuoktiniai fermeriai Lloydas ir Klara Olsenai iš mažo Kolorado valstijos (JAV) miestelio Fruita, ruošė vištas. Lloydas jau buvo nukirtęs beveik 50 viščiukų, kai atėjo jauno gaidžiuko Mike'o eilė. Ūkininkas jau buvo gerokai išvargęs ir smūgis nebuvo toks smagus, tačiau Mike'o galva nulėkė, o Klara jo kūną padėjo šalia savęs, ketindama vėliau jį nupešti. Tačiau neilgai trukus Mike'as sujudėjo, po to atsistojo ir lyg niekur nieko, nuėjo šalin. Nuo tada Mike'as dar pragyveno 18 mėnesių, priaugo svorio nuo vieno kilogramo iki beveik keturių, gastroliuodamas apsuko visas Jungtines Valstijas, tapo žurnalų Time ir Life žvaigžde bei uždirbo ne mažiau nei 60 tūkstančių dolerių.

Iš pradžių ūkininkas nenustebo, kad begalvis Makas toliau kėblinėjo po virtuvę – taip buvo pasitaikę ir anksčiau. Tačiau Mike'as vis vaikščiojo, atsitrenkdamas į daiktus ir rodėsi, nė nemanė gaišti. Beje, tokia mintis jam ir negalėjo šauti į galvą – ją jau seniai nugvelbė ir suėdė šeimininkų katė.

ClarLloydo proanūkio teigimu, kitą naktį Mike'as praleido senoje obuolių dėžėje, o stebuklingajam gaidžiui skirtoje svetainėje tvirtinama, kad jis pratupėjo ant laktos, pakišęs kaklo ir galvos likučius po sparnu.

Kaip bebūtų, ryte Lloydas nustebo, aptikęs, kad viščiukas vis dar gyvas, kupinas jėgų ir energijos. Neilgai svarstęs, Lloydas Olsenas pasodino Mike'ą į arkliais pakinkytą vežimą ir nuvežė į mieto aikštę, kur su aplinkiniais smalsuoliais ėmė lažintis iš alaus, užkandos ir smulkių pinigų, kad jis turi gyvą begalvį gaidį.

ClarGandai tuoj pat apskriejo apylinkes. Laikraštininkai ir reporteriai apgulė fermerį, o po poros savaičių straipsnį apie Stebuklingąjį Mike'ą perskaitė klajojančio išsigimėlių ir keistenybių cirko savininkas Hope'as Wade'as. Atkeliavęs iš už 500 kilometrų, jis pasiūlė Olsenų šeimynai perduoti jam gaidį ir organizuoti jo pasirodymus kartu su kitais neįprastais jo kolekcijos padarais (tarkime, dvigalve višta) visuose JAV miestuose. Taip pat jis įkalbėjo Olsenus nuvežti Mike'ą į Jutos universitetą Salt Lake Cityje ir gauti liudijimą.

Nors Stebuklingajam Gaidžiui išliko daugelis bazinių refleksų (pavyzdžiui, jis bandė lesti grūdus), savarankiškai maitintis, gerti, valyti trachėjos, jis negalėjo. Olsenai maitino jį, pipete į virškinimo traktą įliedami vandens ir pieno mišinį ir kukurūzų grūdų košelę. Gerklę ir trachėją sutuoktiniai valė specialiu švirkštu.

Apžiūros metu į universitetą atvykęs Life žurnalo korespondentas apie neprastą gaidį papasakojo visai Amerikai, taip laiduodamas Weido cirko komercinį pasisekimą ir didelį sutuoktinių Olsenų uždarbį. Sėkmės viršūnėje, kai Mike'as, perskaičiavus į dabartinius pinigus, atnešdavo jiems iki 50 tūkstančių dolerių per mėnesį, jų turnė tarp fermerių sukėlė tikrą isteriją – įvairiausiais būdais buvo kertamos galvos tūkstančiams vištų, tačiau nei viena neištempdavo ilgiau nei parą. Kelių universitetų biologai irgi bandė pakartoti paprasto fermerio iš Fruitos pasiekimus, tačiau ir jiems raibosios ilgiausiai išgyvendavo ~48 valandas.

O Stebuklingasis Mike'as išgyveno nuo rugsėjo 10 dar pusantrų metų ir nugaišo tik 1947 metų kovą – viename Phoenixo motelyje, užspringęs savo išskyromis, kaip kokia nors dirbtiniais stimuliatoriais piktnaudžiaujanti roko žvaigždė. Praturtėję sutuoktiniai džiaugsmingai žymėjo dar vieną pasirodymą ir po šventimo pamiršo gerklės valymo švirkštą. Laiku negavęs pagalbos, Mike'as nugaišo. Taip baigėsi vieno iš žymiausių biologinių kuriozų mokslo istorijoje antrasis gyvenimas ir puiki šou biznio karjera.

Mike'as tapo tikru Fruitos simboliu, kur jjo garbei pastatytas paminklas ir vyksta kasmetinė „Begalvio viščiuko“ šventė. O mokslininkams Mike'as liko priminimu apie tai, kad daugelis smegenų veikimo ir organizmo funkcionavimo paslapčių taip ir liko neatskleistos.

Даниил Кузнецов
nplus1.ru

Komentarai (30)