Lengva pasakyti, kodėl žmonės pripranta prie heroino ar kokaino – jie tiesiogiai stimuliuoja smegenų atlygio centrus. Tačiau, kaip paaiškinti priklausomybę psichodeliniams narkotikams, tokiems kaip LSD ar psilocibinas, kurie tiesiog pakeičia sąmonės būseną ir net sukelia panašius simptomus į apsinuodijimą.

Viena hipotezė yra ta, kad šios medžiagos suteikia religinių ir transcendentinių potyrių, kurie atliko svarbų vaidmenį žmogaus evoliucijos procese.

Antropologai teigia, kad religingi žmonės yra labiau bendruomeniški. Nustatyta, kad mažesnes grupes religija veikia labai nedaug, tačiau jos svarba didėja su bendruomenės narių skaičiumi, nes būtent tikėjimas padeda kurti ryšius tarp nepažįstamų žmonių.

Religija skatina žmones kooperuotis

Dievas į kurį tikima yra tarsi nematomas agentas, kuris stebi, ar nelaužote taisyklių vardan savo gerovės. Kita vertus, religija jungia žmones realybėje, kuri yra didesnė už juos pačius. Jie tiki, kad tai pačiai socialinei grupei priklausys ir po mirties (rojuje ar kosmose).

Toks ryšys yra labai svarbus bendram žmonijos vystymuisi, nes skatina individus bendradarbiauti dėl rezultato, kurio nauda ateina ne iš karto. Jei žmogus sieja save su gimine, bažnyčia ar Visata, yra žymiai lengviau susitaikyti su mintimi, kad jo sunkaus darbo rezultatais dalinsis ir kiti.

Greičiausiai antrasis religinio bendradarbiavimo aspektas paaiškina ir polinkį į psichodelinių narkotikų vartojimą. Imituojant religinės transcendencijos būseną, yra dar kartą patvirtinama, jog žmonių bendradarbiavimas įmanomas ir veda link gerovės ateityje.

Nors tai nevisai reiškia, kad žmonės tik laikui bėgant išvystė savo polinkį į psichodelinius narkotikus, tačiau jų vartojimas paaiškina evoliucinio „nulaužimo“ terminą, dėl kurio individai gali greičiau pasiekti transcendentinę būseną.

Teisinė sistema negali pakeisti žmogaus prigimties

Jei visa tai yra tiesa, kokios yra to pasekmės? Psichodelinių narkotikų vartojimas iš principo, niekuo nesiskiria nuo, pavyzdžiui, giedojimo, pasninko, meldimosi ar meditacijos. Šias praktikas religijos paprastai naudoja, kad pakeistų sąmonės būseną.

Žinoma, kažkas gali pareikšti prieštaravimą dėl šių medžiagų vartojimo, argumentuodami, kad tokiam procesui trūksta dvasinės drausmės. Tai iš dalies yra tiesa, tačiau skamba taip pat, lyg perkant automobilį sakytume, jog mums trūksta „praktinės drausmės“, kurią įgytume, jei konstruotume vidaus degimo variklį patys.

Bet kuriuo atveju yra daugybė religijų, kurios psichoaktyviąsias medžiagas naudoja savo ceremonijų metu. Taip pat moksliniais tyrimais yra įrodyta, kad psichodeliniai narkotikai vaidina net teigiamą vaidmenį mentaliteto vystymuisi ir padeda gydyti depresiją.

Psichodelinių medžiagų draudimas gali duoti visiškai priešingus rezultatus, nei valdžia tikisi. Lygiai taip pat, kaip prostitucijos draudimas nenumalšina seksualinio geismo, taip ir draudžiamos psichodelinės medžiagos nepakeis įgimto poreikio pasinerti į transcendentines patirtis. Į tai teisinės institucijos turėtų atsižvelgti kuriant ir tvirtinant įstatymus.

Straipsnis buvo išspausdintas žurnale „The Conversation“. Jo autorius, psichologijos daktaras James Carney iš Lankasterio universiteto.

Komentarai (7)