Fizikos profesorius apie krepšininkų vargus prie baudų metimų linijos: „kvailystė taip mesti kamuolį - yra kur kas geresnis būdas“ (Video) (6)
Krepšinio legendos Ricko Barry tėtis praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje nuolatos kalė savo sūnui į galvą, kad šis nemestų baudų metimų kaip visi jo bendraamžiai, o tai darytų mesdamas kamuolį iš apačios.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Rickas to nenorėjo, nes visi juokėsi ir sakydavo, kad taip meta tik močiutės. Tačiau pabandęs buvo nustebintas šio metimo taiklumo. Ricko pataikymas nuo baudų metimų linijos staiga pakilo nuo 70 iki 80 procentų, o jam tapus profesionaliu krepšininku ir toliau augo.
Pats Rickas sako, kad tuomet jau niekas iš jo nesijuokė. Sunku tyčiotis iš to, kuris nuolat pataiko.
Kai kurie naujųjų laikų krepšininkai turėjo problemų mesdami baudų metimus, pavyzdžiui, Shaquille‘as O‘Nealas ar mūsiškis Robertas Javtokas. O buvęs Niujorko „Knicks“ žaidėjas Chrisas Dudley vienais metais baudų metimus pataikydavo vos 30 procentų taiklumu.
Fizikos profesorius iš Bruklino (JAV) koledžo Peteris Brancazio mano, kad jeigu šie žaidėjai imtų mesti baudų metimus iš apačios, jų pataikymo procentas gerokai pakiltų. Nes krepšinyje nėra nieko paprasčiau – metant baudas netiksi rungtynių laikas, varžovai nemojuoja rankomis, mėgindami sutrukdyti.
Sėkmingo baudos metimo paslaptis slypi kamuolio trajektorijoje – kuo ji aukštesnė, tuo geriau. Krepšinio lanko skersmuo yra 45 cm, o kamuolio – 22 cm. Jeigu mesite kamuolį tiesia trajektorija, kaip tai daro Sh. O‘Nealas, skirtumas tarp krepšinio lanko ir kamuolio skersmens išnyksta – žvelgiant iš kamuolio perspektyvos, lankas virsta siaura elipse.
P.Brancazio tai įvardija kaip pagrindinę priežastį, dėl kurios kai kurie krepšininkai pataiko tiek mažai baudų metimų. Dėl mažo kampo kamuolys turi mažesnį tarpą, pro kurį gali pralįsti. Tuo tarpu jeigu kamuolys metamas iš apačios, jis į lanką skrieja iš aukščiau. Iš kamuolio perspektyvos skylė yra didesnė, vadinasi, ir pataikymo tikimybė gerokai išauga.
Naudodamas trigonometriją profesorius P.Brancazio apskaičiavo optimalią kamuolio skriejimo į krepšinio lanką trajektoriją. Išmestas 32 laipsnių ar mažesniu kampu kamuolys greičiausiai atsitrenks į galinę lanko dalį. Tai sumažins sėkmės tikimybę.
Optimaliausia trajektorija yra tada, kai kamuolys išmetamas 45 laipsnių kampu. Kuo mažesnio ūgio žmogus išmeta kamuolį, tuo didesnis turi būti išmetimo kampas, kad kamuolys įkristų.
Pasak profesoriaus, pati efektyviausia technika būtų išmesti kamuolį taip, kad jis pradėjęs leistis kristų stačiu kampu tiesiai į krepšį, tačiau toks metimas beveik neįmanomas, nes neįmanoma nusitaikyti.
Dar viena priežastis, kodėl „močiutės metimas“ turi didelę galimybę būti sėkmingas, yra tai, jog kamuolys ima suktis atgal. Jeigu toks kamuolys atsitrenkia į lanką, kontakto trintis staiga sustabdo jo skriejimą į tolį. Šis efektas tarsi sustabdo kamuolį ties lanku ir stipriai padidina tikimybę, kad jis įkris.
Įdomu tai, kad nuo 1980 metų, kai Rickas Barry pasitraukė iš profesionalaus sporto, nė vienas NBA lygos žaidėjas nebemetė „močiutės metimų“.
Profesorių tai glumina. Jis nesupranta, kodėl žaidėjai atsisako metodo, kuriuo naudodamiesi pataikytų 80 procentų savo metimų užmerktomis akimis.
