Gyvename tikro dvynių bumo laiku. Daugelis apie tai nė nenutuokia – dvyniai dažniausia būna heterozigotiniai (iš skirtingų kiaušinėlių), tad vienas į kitą panašūs ne daugiau, nei įprasti broliai ir seserys. Demografinė statistika rodo, kad dabartinis bumas – vienas iš daugelio, buvusių per istoriją, tačiau mokslininkai tik dabar pradėjo suprasti, kodėl dvynių dalis populiacijoje kinta.

Kaip Aeon rašo mokslo žurnalistė Laura Spinney, XX amžiaus viduryje visos išsivysčiusios ir daugelis besivystančių šalių kruopščiai fiksavo gimimų statistiką. Tai labai praverčia, sekant tarptautines tendencijas. Išsamiausią globalų vaizdą galima gauti iš nekomercinės organizacijos Population Council pernai parengtos ataskaitos, kurioje surinkti 32 šalių duomenys. Iš jos išplaukia dvi išvados. Visų pirma, dvynių gimimo dažnėjimo fenomenas – pasaulinė tendencija, nors skirtingose šalyse jos pasekmės skirtingos. O antra, dvynukų dalis visai neblogai atspindi biologinius ir socialinius pokyčius.

Spinney pažymi, kad pastaroji idėja gan netikėta, nes tyrėjai ilgai manė, kad dvynių dalis žmonių populiacijoje lieka pastovi. Statistikos analizė šią nuomonę paneigia. Pavyzdžiui, didžiąją XX amžiaus dalį Prancūzijoje dvynių būdavo 10 iš 1000 naujagimių. O štai anksčiau būta labai rimtų šuolių: remiantis Gilleso Pisono iš demografijos tyrimo instituto (Institut national d'études démographiques) Paryžiuje, 1720 metais Prancūzijoje dvyniai gimdavo 15 atvejų iš 1000 – tai buvo pikas, nepasikartojęs iki pat trečiojo tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio. Iki 1800 metų dvynių dalis sumažėjo beveik per pusę – iki mažiau nei 9 atvejų iš 1000, be to, panašus sumažėjimas įvyko aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje.

Tyrinėjimai rodo, kad pagrindinis faktorius lemiantis dvynių skaičiaus didėjimą ir mažėjimą – moters amžius

Įdomu, kad smarkiai kito tik heterozigotinių dvynių dalis. Identiškų dvynių gimimų skaičius visą laiką liko daugmaž stabilus, maždaug 4 iš 1000, be to, šis stabilumas būdingas visiems žinduoliams. Kitaip tariant, visų moterų tikimybė susilaukti dviejų vaisių iš vienos kiaušialąstės daugmaž vienoda. O štai su heterozigotiniais dvyniais viskas kitaip: jų dalis priklauso nuo buvusių gimdymų skaičiaus, moters amžiaus ir netgi geografijos.

Naujausi duomenys rodo, kad moters amžius – pagrindinis faktorius, lemiantis dvynių skaičiaus gausėjimą ir menkimą. Jei į ketvirtą dešimtį įžengusios moters vaisingumas ima menkti, tikimybė susilaukti dvynių palengva auga nuo pat lytinės brandos iki 38 metų. Tai susiję su folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) lygiu, kuris irgi auga ir didina galimybes, kad per vieną ciklą rasis daugiau nei viena kiaušialąstė, paaiškina Spinney. Moteriai sulaukus 38 metų amžiaus (tai vidutinė reikšmė) staigus vaisingumo mažėjimas nusveria FSH veikimą ir daugiavaisio nėštumo tikimybė vėl mąžta.

Nagrinėjant Prancūzijos demografinę statistiką, būtina daryti kai kurias pataisas – pavyzdžiui, kad naujagimių mirtingumas ankstesniais mažiais buvo kur kas didesnis ir negyvi naujagimiai į statistiką galėjo nepatekti. Visgi Pisonas mano, kad iš jos galima spręsti, kas lėmė dvynių skaičiaus kitimus. XVIII amžiaus pradžioje prancūzės gimdė gan vėlai, nes vestuves atidėliodavo praktiškai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir dabar, – materialinės nepriklausomybės sumetimais. Tuo pačiu, šeimos buvo didelės, jose būdavo po 5–6 vaikus. Tai patvirtina dviejų faktorių, didinančių tikimybę susilaukti dvynių – moters amžiaus ir buvusių gimdymų – veikimą ir paaiškina 1720 metų piką. O štai šimtmečio gale ir po Didžiosios prancūzų revoliucijos tradicinės vertybės kiek „išklibo“, motinomis tapdavo jaunesnės moterys, o vaikų šeimose būdavo mažiau – iš čia kilo dvynių dalies mažėjimas XIX amžiaus pradžioje.

Kitas didelis dvynių dalies šuolis Prancūzijoje įvyko 1919 metais, tai yra, iškart po Pirmojo Pasaulinio karo. Kas nutiko? Pisono nuomone, dėl karo šeimoms teko atidėti vaikų gimimus, tad moterys būdavo vyresnės. Be to, gali būti, kad savo vaidmenį suvaidino tai, kad pirmosios pastojo moterys vaisingiausiose porose, tai yra tokiose, kuriose daugiavaisio nėtumo tikimybė ir šiaip didesnė. Kažkas panašaus nutiko ir po Antrojo Pasaulinio karo, pažymi Spinney, ir šis efektas ryškiausias buvo JAV ir Australijoje – tose šalyse, kurių kareiviams namo teko grįžti ilgiau, nei europiečiams.

XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje dvynių dalis populiacijoje vėl sumažėjo – apie 9 iš 1000 gimimų. Tyrėjai mano, kad tai įvyko dėl tų pačių priežasčių, kaip ir porevoliucinėje Prancūzijoje, – dėl moralės normų nusilpimo, seksualinės revoliucijos ir jaunų netekėjusių moterų gimdymų. Nepaisant demografinio sprogimo epochos, dvyniai gimdavo retai, – iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nelogiška (kuo daugiau vaikų, tuo daugiau turi būti dvynių, juk taip?), tačiau tai visiškai paaiškina motinų amžius.

Dabartinis dvynių bumas, besitęsiantis nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos, visų pirma yra pagalbinės reprodukcijos technologijų (PRT) pasekmė. Tyrėjai paskaičiavo, kad šio faktoriaus reikšmė trigubai didesnė už moters amžiaus įtaką, kuris irgi suvaidino savo vaidmenį (moterys gimdymą atidėlioja iki pakankamo materialinio apsirūpinimo). Per 40 metų dvynių dalis praktiškai padvigubėjo, išsivysčiusiose šalyse šis rodiklis yra 15 iš 1000. Europoje ir Amerikoje vienas iš 60 – dvynys, rašo Spinney.

Tuo pačiu Azijoje demografai fiksuoja žemiausius dvynių lygius, o Centrinėje Afrikoje – atvirkščiai, pačius aukščiausius. Pavyzdžiui, Benine, dvynių dalis pasiekė 28 iš 1000 lygį, ši šalis – tikras čempionas pagal šį rodiklį. Prie Benino prisigretino Graikija ir Danija – ten 2010 metais gimdavo >20 dvynių iš 1000 vaikų.

Kaip bebūtų, tyrėjai mano, kad bendrai dvynių bumas silpnės. Kai kuriose šalyse tai jau įvyko, pavyzdžiui, Nyderlanduose ir Norvegijoje. Lėtėjimą lems naujos žinios apie daugiavaisio nėštumo keliamą riziką tiek motinai, tiek vaikams: dvyniai dažniau gimsta neišnešioti, didesnė įvairiausių komplikacijų rizika, jų moterys dvigybai dažniau kenčia nuo pogimdyminės depresijos. Tad, jei prieš 10–20 metų būdavo įprasta dirbtino apvaisinimo metu, siekiant padidinti apvaisinimo tikimybę, būdavo įprasta įterpti tris embrionus, tai dabar valstybinės sveikatos priežiūros institucijos rekomenduoja vienu metu perkelti vieną embrioną; nors šios rekomendacijos nėra teisiškai įpareigojančios, daugelis klinikų savo pacientams rekomenduoja jų laikytis.

Dvynių gimimo pikas visuomenei yra tam tikra prasme jungas: didėja šeimos išlaidos, duomenys rodo, kad dvynių šeimose tėvai patiria didesnį stresą ir depresiją. Tačiau neįmanoma ignoruoti ir tokių gimstamumo blyksnių teikiamų privalumų. Per pastaruosius 150 metų būtent dvynių tyrimai suteikė mokslui galingą instrumentą, leidusį tirti žmogaus elgesį, genų ir aplinkos įtaką sveikatai, intelektui ir įvairiausiems asmenybės aspektams.

Ира Соломонова
slon.ru

Komentarai ()