Tai ne fantastika, o realybė: diena po rytojaus išaušo vakar ()
Deja, tai ne straipsnis apie 2004 metų mokslinės fantastikos filmą, tai - problema susijusi su problemos sprendimu. Taip, net dvi problemos iš karto. Nors apie klimato kaitą ir užterštumą žino dauguma, ne daug kas nusimano apie tai sprendžiančių institucijų veiklą. Apžvelkime kylančius sunkumus sprendžiant globalines problemas.
Visi šio ciklo įrašai |
|
|
|
|
|
|
|
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kalbėjimas apie klimatą šiomis dienomis vis labiau panašėja į aršią polemiką - jau reikia patarimų kaip negąsdinant žmonių kalbėti šia tema. Panikuoti tikrai neverta, bet sunerimti reikėtų. Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencijos (JTBKKK) šalių susitikimai vyksta jau nuo 1995 metų. Pirmieji du susirinkimai priminė tam tikrą "apšilimą", nes tik nuo 1997 metų priimtas Kioto protokolas, kuriuo pradėta kreipti dėmėsį ir reguliuoti tam tikrų dujų išmetamumo kiekį.
"Miškų kirtimo ir nykimo sukeltos taršos mažinimo programą‘‘ (REDD angliškai) pirmą sykį aptarė 2005 metų konferencijoje, 2008 metais pradėta vykdyti, 2010 metais patobulinta į REDD+ (REDD su papildymais) ir tik nuo 2013 metų priimti REDD mechanizmo įsigaliojimui reikalingi sprendimai. Kritikos netrūksta klimato kaitos organizacijoms, ypatingai žymesnėms: tokioms kaip jau minėtoje JTBKKK.
Tikrai nemažai griežtos kritikos sulaukė "Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija" (IPCC). Jos tyrimų rezultatai nedaug tesikeičia, bet 2007 metais gauti Nobelio taikos premiją tai nesutrugdė. Kritikai nepagailėjo dėmėsio IPCC penktajam pranešimui ir jo išvadoms. Atsirado siūlančių uždaryti IPCC iš viso, taip pat kontrargumentų ir palaikančių IPCC tikslus ir viziją. IPCC gynėjai teigė, kad uždarymo iniciatoriai sunerimę dėl galimos ekonominės naudos praradimo. Yra ir mokslininkų manančių, kad nei viena pusė iki šiol nepaskelbė nenuginčijamų įrodymų, todėl kol kas laimėtojų nėra. Vienas iš tų mokslinikų yra klimatologas ir buvęs NASA mokslinikas Rojus Varenas Spenseris (Roy Warren Spencer).
Sunkumas renkantis "klimato pasikeitimų skeptikų stovyklą" nėra vienintelė problema. Autoritetingiausių organizacijų svarstymai ir konferencijų nutarimų derinimai užima ne mažai laiko. Derybų lėtumu neabejoja ir pats Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki Munas (Ban Ki-moon).
Problemos čia nesibaigia. Ne tik idėjų svarstymų ir priėmimų trukmė, bet ir jų tolesnė vykdymo eiga kelia abejonių. Politinis filosofas ir Harvardo universiteto profesorius Maiklas Sandelis (Michael J. Sandel) rašė savo knygoje "Ko nenusipirksi už pinigus" : "Ar vyriausybė turėtų nustatyti emisijos normas ir bausti jas viršijančias bendroves? O gal vis dėlto valdžiai dėrėtų sukurti taršos leidimų prekybos mechanizmą? Antruoju atveju iš esmės būtų pripažįstama, kad aplinkos tarša yra ne žalingas veiksmas, o tiesiog verslo plėtros kaštų dalis. <...> 1997 m. vykusioje Kioto konferencijoje dėl pasaulinio klimato atšilimo Jungtinės Valstijos pareikalavo, kad įvedant privalomas pasaulinės taršos normas būtų numatyta ir schema, leidžianti valstybėms pirkti ir parduoti teisę teršti. Taip, pavyzdžiui, JAV savo įsipareigojimus pagal Kioto protokolą galėtų įvykdyti dviem būdais: arba sumažinti šiltnamio dujų išmetimą, arba sumokėti kitoms šalims, kad tarša būtų sumažinta jose. <...>
Taip pat straipsnyje išreiškiau nerimą, kad, turtingosioms šalims leidus išsipirkti nuo pareigos mažinti teršalų išmetimą į aplinką, bus pakirsta bendro pasiaukojimo idėja, kuri yra tiesiog būtina, jeigu ateityje norima tęsti pasaulio valstybių bendradarbiavimą dėl klimato kaitos." Kai baudos ir sankcijos pradedamos vertinti kaip paslaugų įkainiai, gražios iniacityvos reikšmė iškreipiama. Ekonominiai ir politiniai veiksniai/paskatos tūno beveik už kiekvieno gyvenimo aspekto. Nors jų pasireiškimas globalinių problemų klausimuose neišvengiamas, deja, jis yra vienas iš trugdžių užtikrinant įsipareigojimų vykdymo skaidrumą.
Tikslų netūksta, "stringa" tik jų įgyvendinimas. Nors pastebimi teigiami nuveiktų darbų pasiekimai, darbų dar liko, kaip ir senų pažadų ištęsėjimo. O kaip tuo tarpu išsidėsčiusios šalys, kuri labiausiai "prisideda" prie užterštumo problemų? Pirmiausiai, verta paminėti, kad ,,Klimato kaitos pažangos indekso‘‘ (CCPI) komisija pakeitė savo vertinimą nuo 2009 metų (dar 2008 buvo 3 pirmos vietos). Lietuva geriausiai pasirodė 2006 metais (buvo 4, pagal dabartinę sistemą 7), sekančiais metais jau pastebėtas aiškus potencialo kritimas (2007 metais užimta 17 vieta, pagal dabartinę sistemą 20), nuo to laiko vis "plaukiojame" dvidešimtuke. Šiais metais užėmėme 20 vietą.
Blogiausiai pasirodžiusių šalių dešimtuke dažniausiai galima rasti Kiniją, Saudo Arabiją, Bangladešą, Egiptą, Indiją, JAV, Katarą, Rusiją, Japoniją (kardinalių pokyčių nedaug, bet pasidžiaugti galime visais pagerėjimais). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pirmą vietą pagal oro užterštumą, užima Saudo Arabija, antrą - Kataras, trečią - Egiptas. Kitų tyrimų duomenys irgi panašūs. Labiausiai užterštų miestų dešimtukas šį kartą sveikina Naująjį Delį, kuris iš pirmosios vietos per du metus "nukrito" į vienuoliktąją.
Ką galime padaryti?
Aktyvus pasisakymas už atsinaujinančios elektros energijos naudojimą (ir pats naudojimas), dažnesnis viešųjų transporto priemonių rinkimasis, fluorescencinių lempučių naudojimas vietoj kaitrinių, retesnis naudojimasis lėktuvų ir laivų paslaugomis, šiūkšlių rūšiavimas, pakartotinis maišų naudojimas, mažesnis karšto vandens naudojimas- gali sukurti pokytį. Didžiausia klaida yra galvojimas, kad vienas žmogus nieko pakeisti negali.
Išvados
Matomi teigiami, nors nelabai spartūs pagėrėjimai (pvz, Kinijoje) teikia vilties. Lengvas "Klimato investicinių fondų" (CIF) duomenų prieinamumas kiekvienam vartotojui- sukuria didesnį pasitikėjimą ir suteikia galimybę stebėti ir analizuoti investicines kryptis. Džiugina ir tai, kad vis dažniau žymūs žmonės investuoja į klimatą keičiančias programas ar inovacijas. O ir stebūklas, kad išgyvenome 2012, per "pasaulio pabaigą", suteikia šiek tiek optimizmo. Nors negalime atsakyti už pasaulio lyderių sprendimus, negalime pagreitinti derybų, galime keisti savo aplinką.
Mohando Karamčando Gandžio (Mohandas Karamchand Gandhi) žodžiais tariant:
Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.
Nida Gabrielė Rainytė