Net blogu oru šunis auginantys žmonės juda daugiau už tuos, kurie neturi augintinių. Judėjimas pasidaro ypač svarbus, kai šuns šeimininkas ima senti.

Vienas posakis jau seniai nusibodo šunų augintojams ir mylėtojams: keturkojis verčia dirbti, bet užtat gerai atsilygina. Britų mokslininkai iš Rytų Anglijos universiteto pasišovė ištirti šuns auginimo poveikį žmogaus sveikatai. Neseniai jie paskelbė savo tyrimų rezultatus – vyresnio amžiaus žmonėms keturkojai yra didesnio fizinio aktyvumo garantas.

Savo tyrimams mokslininkai parinko 3000 pagyvenusių žmonių, apklausė juos ir visą savaitę su žingsniamačiu matavo jų judesius. „Mes žinome, kad kartu su amžiumi mažėja žmonių fizinis aktyvumas“, – pasakė mokslininkas Yu-Tzu Wu. Nors mokslininkai tikėjosi, kad šunų augintojai dėl būtinybės juos išvesti juda daugiau už naminių augintinių neturinčius žmones, kai kurie tyrimų rezultatai labai nustebino.

Nepaisant sutemų ir lietaus, šunį tenka išvesti

„Mes nustebome, kad žmonės su šunimis net tamsiomis ir lietingomis dienomis vidutiniškai judėdavo daugiau ir mažiau laiko praleisdavo sėdėdami už augintinių neturinčius žmones šiltomis ir saulėtomis dienomis“, – pranešė projekto vadovas Andy Jonesas.

„Paaiškinimas, kodėl su šunimi vaikštoma daugiau, susijęs su gyvūno poreikiu išeiti į lauką. Tai yra stipresnis motyvas, nei sportuoti pačiam. Vidutiniškai šunis auginantys pagyvenę žmonės kasdien juda 30 minučių ilgiau už kitus.“

Vis dėlto iš šių tyrimų rezultatų mokslininkai nedaro išvados, kad visi vyresnio amžiaus žmonės turi įsigyti po šunį, nes ne kiekvienas nori ir gali rūpintis gyvūnais.

Išvesti pasivaikščioti šunį iš gyvūnų prieglaudos – taip pat išeitis

„Vokietijoje jau dabar sudaromos programos, pagal kurias senjorai gali du kartus per savaitę išvesti pasivaikščioti šunį iš prieglaudos“, – pasakoja psichologė Andrea Beetz iš Erlangeno. Ji yra viena iš vokiečių mokslininkų, tyrinėjančių naminių augintinių poveikį žmonių sveikatai.

„Iš tiesų šunis išvedančių pasivaikščioti senukų fizinė būklė įvertinama geriau ir jie mažiau sėdi, – pasakoja Beetz. – Kai senjorams siūloma susitikti su kitais žmonėmis, tai jie dažnai atsisako. O dėl šuns jie prisiverčia išeiti.“

Kontaktas su keturkoju gali pagerinti ne tik fizinę savijautą, pabrėžia mokslininkė. Jis sumažina pagyvenusių žmonių, kurie gyvena vieni ir mažai bendrauja, vienišumą, nes jie gali išeiti pasivaikščioti su savo globotiniu šunimi arba su grupe. Senukai gali pasikalbėti bent apie šunų ypatybes. Psichologė Beetz jau kelerius metus vadovauja gyvūnų apsaugos intervencijos ir gyvūnų panaudojimo terapijoje projektui.

Naudingiausia – demencija sergantiems asmenims

„Šuo yra toks gyvūnas, kuris, gyvendamas namuose, geriausiai prisitaiko prie žmogaus. Rudų šuns akių žvilgsnis paveikia ir tuos, kuriems sunku bendrauti su kitais: autizmu sergančius vaikus, nestabilios psichikos žmones ir asmenis, sergančius demencija“, – sako mokslininkė.

Ypač naudingas kontaktas su šunimi būna asmenims, sergantiems demencija. „Žmones, kurie nebesusigaudo savo aplinkoje ir į svetimus reaguoja su nepasitikėjimu, fizinis kontaktas su šunimi veikia raminamai. Jie leidžia šuniui padėti galvą ant kelių, paglosto jį“, – pasakoja Beetz apie šunų terapiją.

Tyrimai parodė, kad daugumai žmonių, bendraujant su šunimi, pasigamina daugiau hormono oksitocino, kuris dar vadinamas glamonių hormonu. „Demencijos pacientų streso lygis sumažėja, baimė ir nerimas nusilpsta, pasitikėjimas sustiprėja, – aiškina mokslininkė, – bet tik su sąlyga, kad jie tikrai nebijo šunų.“

Ne kiekvieną šunį galima spontaniškai panaudoti gydymui, pabrėžia Beetz. Šuo turi būti specialiai apmokytas ir pasižymėti tam tikromis savybėmis. „Šuo turi būti mažas, prijaukintas, draugiškas, mėgti kontaktus su žmonėmis ir parodyti tam tikrą susidomėjimą“, – pabrėžia Beetz.

Komentarai ()