Žvilgsnis į Mėnulį iš arti: ar atspėtumėte, kiek Žemės dydžio planetų dar tilptų tarp Žemės ir Mėnulio? (1)
Didžiausias ir ryškiausias objektas mūsų naktiniame danguje, žinoma, yra Mėnulis, kuris padeda reguliuoti Žemės sukimąsi aplink savo ašį, dėl ko turime sąlyginai stabilų klimatą. Mėnulis taip pat sukelia potvynius, kuriais žmonėms vadovaujasi jau tūkstančius metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mėnulis greičiausiai susiformavo po to, kai prieš kelis milijardus metų į Žemę atsitrenkė Marsui prilygstantis objektas.
Ir Mėnulis yra vienintelis objektas – neskaitant Žemės – kuriame pabuvojo žmogus.
Vienintelis Žemės palydovas yra pavadintas Mėnuliu, nes žmonės nežinojo jokių kitų mėnulių iki pat 1610 metų, kai Galilėjo Galilėjus atrado keturis Jupiterio palydovus. Lotynų kalboje Mėnulis yra vadinamas „luna“.
Mėnulio spindulys siekia 1737,5 kilometro, o jo plotis yra tris kartus mažesnis nei Žemės. Jeigu Žemė būtų kaip euro moneta, tai Mėnulis būtų kaip kavos pupelė.
Mėnulis yra labiau nutolęs nuo Žemės, nei dauguma žmonių suvokia: vidutinis atstumas nuo Žemės siekia 384 400 kilometrų. Tai reiškia, kad tarp Žemės ir Mėnulio tilptų dar 30 Žemės dydžio planetų! Negana to, Mėnulis tolsta nuo Žemės – kasmet atsitraukia per maždaug 2,5 centimetro atstumą.
Mėnulis sukasi aplink savo ašį tokiu pačiu greičiu, kaip ir skrieja aplink Žemę – tai yra vadinama sinchronišku sukimusi. Dėl šios priežasties Mėnulis visuomet būna atsisukęs į Žemę ta pačia puse. Kai kurie žmonės mums nematomą Mėnulio dalį vadina „tamsiąja puse“, tačiau šis pavadinimas yra klaidingas: Mėnuliui skriejant aplink Žemę Saulė apšviečia vis skirtingas jo dalis, dėl ko mes matome Mėnulio fazes.
Pilnaties fazės metu mes matome tą Mėnulio dalį, kuri tuo metu būna apšviesta Saulės šviesos. O štai jaunatis būna tuomet, kai minėtą mums nematomą Mėnulio dalį būna apšvietusi Saulė, o mums matomą – ne.
Mėnulis pilnai apskrieja Žemę per 27 dienas, o apsisuka taip pat per tokį patį laiko tarpą. Kadangi Žemė taip pat sukasi apie savo ašį bei skrieja aplink Saulę, žvelgiant iš mūsų taško, Mėnulis aplink Žemę apskrieja per 29 dienas.
Labiausiai paplitusi teorija dėl Mėnulio susiformavimo yra tokia, kad prieš 4,5 milijardo metų Marso dydžio objektas susidūrė su Žeme. Dėl susidūrimo atsiradusios nuolaužos susijungė ir suformavo mūsų natūralų palydovą, esantį už 384 000 kilometrų. Susiformavęs darinys buvo skysto pavidalo, tačiau per 100 milijonų metų didžioji „magmos vandenyno“ dalis kristalizavosi, o mažesnį tankį turinčios uolienos iškilo į paviršių ir tokiu būdu suformavo Mėnulio plutą.
Mėnulį sudaro branduolys, mantija ir pluta.
Mėnulio branduolys yra proporcingai mažesnis už Žemės branduolį. Kieta, geležies prisotinta branduolio dalis yra 240 kilometrų spindulio. Ją supa skystas dangalas, kuris yra maždaug 90 kilometrų storio. Geležinę dalį supa 150 kilometro storio pusiau skysta dalis.
Mantija driekiasi nuo pusiau skystos branduolio dalies iki Mėnulio plutos apatinės dalies. Šią dalį greičiausiai sudaro mineralai – tokie kaip olivinas ir piroksenas, kurie yra sudaryti iš magnio, geležies, silikono ir deguonies atomų.
Pluta yra maždaug 70 kilometrų storio mums matomoje Mėnulio dalyje ir 150 kilometrų storio tolimojoje Mėnulio dalyje. Ją sudaro deguonis, silikonas, magnis, geležis, kalcis ir aliuminis – taip pat mažais kiekiais galima rasti titano, urano, torio, kalio ir vandenilio.
Kadaise Mėnulyje buvo aktyvių ugnikalnių, tačiau šiandien jie visi yra neaktyvūs ir nebuvo išsiveržę jau milijonus metų.
Mėnulio atmosfera yra gana reta, todėl jo paviršių nuolatos bombarduoja asteroidai, meteoroidai ir kometos – o šiems nukritus susiformuoja dideli krateriai. Štai Tycho kraterio plotis siekia net 82 kilometrus.
Per milijardus metų šie susidūrimai Mėnulio paviršių nusėjo įvairaus dydžio nuolaužomis – nuo didžiulių riedulių iki dulkių. Beveik visas Mėnulis yra nusėtas tamsiai pilkomis dulkėmis bei uolėtomis nuolaužomis, vadinamomis Mėnulio regolitu. Po šiuo sluoksniu yra suskaldytų pamatinių uolienų sluoksnis, kuris yra vadinamas megaregolitu.
Šviesiosios Mėnulio dalys yra vadinamos aukštumomis. Tuo tarpu tamsiosios dalys yra vadinamos jūromis – po susidūrimų atsiradę baseinai, kurie prieš 4,2-1,2 milijardo metų buvo užpildyti lava. Šiose šviesiose ir tamsiose dalyse yra įvairios sudėties bei amžiaus uolienų – kurios yra įrodymas, kaip seniai magmos vandenynas kristalizavosi į plutą. Tuo tarpu krateriai rodo Mėnulio susidūrimų su kitais kūnais istoriją.
Jeigu pažvelgtume į atitinkamas Mėnulio paviršiaus vietas, jose galėtume atrasti įvairios įrangos dalis, JAV vėliavų ir netgi kamerą, kurią paliko astronautai. Jei atsidurtumėte Mėnulyje, pastebėtumėte, kad jo gravitacija yra 6 kartus silpnesnė nei Žemėje – dėl to ant Mėnulio paviršiaus patogiau ne vaikščioti, o šokinėti.
Temperatūra Mėnulyje šviečiant Saulei gali pasiekti net 127 laipsnius pagal Celsijų, o jai nusileidus gali kristi net iki -173 laipsnių pagal Celsijų.
Pirminių Mėnulio tyrinėjimų metu bei ištyrus „Apollo“ ir „Luna“ misijų metu surinktų uolienų pavyzdžius, atrodė, kad Mėnulio paviršius yra sausas. Bet pirmą kartą vandens egzistavimo Mėnulyje faktas buvo patvirtintas 2008 metais indų misijos „Chandrayaan-1“ metu, kai Mėnulio paviršiuje buvo rasta vandenilio molekulių. Jos buvo paplitusios po visą paviršių, o didžausia jų koncentracija buvo rasta ašigaliuose. „Lunar Prospector“, LCROSS ir „Lunar Reconnaissance Orbiter“ misijų metu buvo išsiaiškinta, kad Mėnulyje iš tiesų yra nemažų sušalusio vandens sankaupų, o jos paplitusios neapšviestose Mėnulio dalyse – daugiausia ties ašigaliais.
Mokslininkai taip pat išsiaiškino, kad Mėnulis daugiausiai vandens išskiria tada, kai jį bombarduoja mikrometeoroidai. Žemės palydovo paviršių dengia kelių centimetrų storio sauso dirvožemio sluoksnis, kurį gali pramušti tik dideli mikrometeoroidai. Kai jie atakuoja Mėnulio paviršių, didžioji krateriuose esančios materijos dalis ima garuoti, o smūgio banga sukuria pakankamai energijos, kad kad dirvožemio granulių apvalkalas išskirtų vandenį. Didžioji dalis šio vandens yra išskiriama į kosmosą.
Mėnulis turi labai ploną ir silpną atmosferą, kuri vadinama egzosfera. Ji nesuteikia visiškai jokios apsaugos nuo Saulės radiacijos ar meteoroidų.
Mėnulio misijų metu nebuvo aptikta jokių įrodymų, kurie rodytų, kad šiame kosminiame objekte egzistuoja gyvybė. Tiesa, Mėnulį ateityje galėtų kolonizuoti žmonės. Faktas, kad Mėnulyje yra sušalusio vandens sankaupų (o didžioji dalis jų yra neapšviestose vietose) daro Mėnulį bent jau šiek tiek tinkamą gyvenimui.
Ankstyvojoje gyvavimo stadijoje Mėnulis buvo suformavęs dinamą – mechanizmą, kuris sukuria globalius magnetinius laukus planetoms – tačiau šiandien Mėnulis turi labai silpną magnetinį lauką. Žemės magnetinis laukas yra tūkstančius kartų stipresnis nei Mėnulio magnetinis laukas.
