Nors mokslininkai atsakymo į šį klausimą dar nerado, o ir kiekvieno žmogaus situacija skirtinga, jau dabar galima užtikrintai teigti, jog egzistuoja genetikos ir nutukimo ryšys. Netikite? Juk kiekvienas iš mūsų turi bent vieną pažįstamą, kuris gali valgyti ką ir kiek panorėjęs, ir išlikti lieknas kaip nendrė, o kitas, atrodo, skaičiuoja kiekvieną kąsnį, o papildomi kilogramai lipte limpa.

Kaip rašo sciencealert.com, naujo tyrimo metu mokslininkai teigia aptikę geną, šiame procese atliekantį esminį vaidmenį. Jis vadinamas ALK arba Anaplastic Lymphoma Kinase, jau anksčiau jo mutacijos susietos su tam tikrais onkologiniais susirgimais ir įvardytos kaip skatinančios auglių augimą.

Naujausias tyrimas atskleidė, kad itin liekni ir mažą KMI turintys asmenys turi dvi ALK variacijas, kurių neturi normalaus svorio individai. Analizės metu tirta 47 tūkst. 102 asmenų nuo 20 iki 44 metų DNR medžiaga. Ji buvo paimta iš Estijos biobanko – biologinių duomenų bazės, kur renkama tokio pobūdžio informacija apie Estijos gyventojus.

„Norėjome suprasti, kodėl. Dauguma mokslininkų tiria nutukimą arba nutukimo genetiką. O mes padarėme kitaip – mes pradėjome domėtis lieknumu, pradėjome naują tyrimų etapą“, – sako tyrimui vadovavęs Britų Kolumbijos universiteto genetikos specialistas Josefas Penningeris.

Mokslininkai atliko eksperimentų su pelėmis ir maistinėmis muselėmis. Paaiškėjo, kad tais atvejais, kai pavykdavo išjungti ALK geną, pelės tapdavo lieknesnės nei įprastai, nors ir laikėsi dietos, kurią CNN juokais pavadino „McDonaldo dieta“.

Tolimesni tyrimai atskleidė, kad pelių, neturinčių ALK geno mutacijų, mažesnis kūno svoris ir riebalų kiekis.

Žinoma, koreliacija dar nėra priežastinis ryšys. Nepaisant to, mokslininkai mano, kad genas, turintis itin didelę įtaką smegenims, geba nurodyti organizmui, kiek riebalų sudeginti ir kaip tą energiją saugoti.

Kaip ten bebūtų, kol kas žinome, kad egzistuoja tiesioginis ryšys – pelėse ir maistinėse muselėse, bet ne žmonių organizme. Kad ir koks išsamus tyrimas dėl šio geno vaidmens vėžio vystymesi buvo atliktas, mūsų supratimas, koks ALK vaidmuo žmogaus fiziologijoje, išlieka labai ribotas.

Vienas iš daug žadančių tokių tyrimų aspektų yra tas, kad mokslininkai jau žino, kaip užslopinti šį geną žmogaus organizme, o tokią informaciją gavo analizuodami jo vaidmenį vėžio vystymesi.

„Geriau apie tai pagalvojus, gana realu teigti, jog įmanoma užslopinti ALK ir sumeninti ALK funkciją, ir pasižiūrėti, ar tai padėti išlikti liekniems. ALK inhibitoriai jau naudojami gydant vėžį. Geną tikrai galima išjungti. Ateityje neabejotinai verta tai išbandyti ir lieknumo aspektu“, – sako J. Penningeris.

Atliekant daugiau tyrimų, reikės detaliau pasidomėti, kaip ALK genas veikia smegenis: kaip subalansuoja medžiagų apykaitą ir užtikrina lieknesnį sudėjimą molekulių lygmeniu.

Net jeigu pavyks įvardyti tikslų ALK mutacijų ir atsparumo antsvoriui ryšį, tai greičiausiai bus tik dalis žymiai išsamesnio genetinių veiksnų rinkinio. Apie tai užsimena ir anksčiau atliktos studijos.

Nors biobanko duomenys ir bandymai su pelėmis bei maistinėmis muselėmis ir gera pradžia bebandant įvardyti genetikos ir lieknumo ryšį, mokslininkams ateityje dar teks kaip reikiant paplušėti prieš galint paaiškinti, kas ten iš tikrųjų vyksta.

„Biobankai suteikia labai daug vertingos informacijos. Tik, kaip dažnai nutinka, galutinio ir aiškaus atsakymo nepateikia. Tai gali būti gera pradžia, pagrindas ateities tyrimams“, – teigia J. Penningeris.

Tyrimo išvados skelbiamos specializuotame leidinyje „Cell“.

Komentarai (1)