Galima tik įsivaizduoti archeologo Jameso Osbourne'o iš Čikagos orientalistikos instituto ir jo kolegos iš Britanijos archeologijos instituto Ankaroje Michele'io Mass'o jaudulį, kai pas juos apsilankęs valstietis papasakojo apie molingame kanalo dugne rastą iki pusės nugrimzdusią akmeninę stelą su akmenyje išraižytais hieroglifais.

Archeologai traktoriumi stelą ištraukė, nuvalė nuo jos dumblą, šiukšles – ir ėmėsi versti užrašą, padarytą luvių kalba: hieroglifais užrašyta kalba, kuria XV-X a. pr.m.e šnekėjo tuometiniai Anatolijos gyventojai. Užrašas pasakoja apie hetitų karaliaus Chartapu pergalę prieš kaimyninę karalystę. Luviškai ji vadinosi Muški – pagal ten gyvenusią muskų tautą, o mes tą karalystę žinome kaip Frygiją.

Teksto lingvistinė analizė parodė, kad Chartapu – istorikams, aišku, žinoma asmenybė, tačiau dar ne be paslapčių – liepė užrašą išraižyti VIII amžiaus prieš mūsų erą pabaigoje. Kadangi stela aptikta netoli kadaise vieno iš didžiausių senovės pasaulio miestų Türkmen-Karahöyüko, buvo galima spėti, kad jis ir buvo Chartapu karalystės sostine. Mokslininkai atskleidė vieną Chartapu mįslę – jo karalystės buvimo vietą: dabartinės Turkijos Samsuno provincijos teritorijoje. Dabar teliko išsiaiškinti, kaip ji vadinosi.

Tačiau istorijos mėgėjus nutikimas su netoli Türkmen-Karahöyüko kanale rasta stela labiausiai sudomino ne nugalėtojo karalystės vieta, o nugalėtuoju. Akivaizdu, kad tai buvo ne kas kitas, o karalius Midas, maždaug tuo metu valdęs Frygiją ir girdėtas visiems, kas dar nors šiek tiek pamena mokyklinį senovės istorijos kursą.

Mitai apie Midą

Kad Midas taps įžymybe, buvo aišku jau jo kūdikystėje – jam į burną įropojo skruzdėlės ir pradėjo ten dėti kviečių grūdus, taip pranašaudamos turtus.

Klasikinį pagrindinio mito apie auksinį Mido prisilietimą variantą galima rasti Ovidijaus „Metamorfozėse“. Kaip visad girtas, Dioniso mokytojas satyras Silenas atsiliko nuo dievo svitos, vaikščiojusios miškingais Tmolo kalno Frygijoje šlaitais. Valstiečiai atvedė Sileną pas Midą. Gudrus karalius satyrą, aišku, pažino ir nutarė pasinaudoti pasitaikiusia galimybe (pagal vieną versiją, jis pats nugirdė Sileną ir pagrobė jį). Midas devynias dienas linksmino Sileną savo dvare, o dešimtą grąžino jį Dionisui. Atsidėkodamas už vaišingumą, Dionisas leido Midui prašyti ko tik širdis geidžia.

– O didysis dieve Dionisai, – kaip mat sušuko frygų karalius, – padaryk, kad viskas, prie ko prisiliesiu, pavirstų grynu blizgančiu auksu!

Dzeuso sūnus išpildė Mido prašymą. Iš pradžių karalius į auksą pavertė ąžuolo šaką, paskui lauke nuskintas kviečių varpas. Auksiniu tapo ir jo paliestas obuolys. Auksu virsdavo viskas – netgi vanduo, kuriuo plovė rankas.

Amerikiečių rašytojas Nathanielis Gotornas vaizdingai aprašė, kaip Midas – žinoma, netyčia! – aukso statula pavertė net savo dukterį Chrizantemą.

Turtingiausiu žmogumi Žemėje tapusio karaliaus džiaugsmas ilgai netruko. Jis, aišku, būtų galėjęs paprašyti, kad auksu nevirstų jo liečiamas maistas – tačiau paskubomis nepagalvojo apie savo neapgalvoto prašymo pasekmes.

– Pasigailėk, o Dionisai, susimilk! – maldavo Midas, supratęs, kad pasmerkė save bado mirčiai. – Atleisk! Maldauju pasigailėti! Pasiimk šią dovaną!

Mielaširdingas Dionisas nusprendė godžiam karaliui atleisti ir liepė šiam eiti prie Paktolo upės ištakų bei nusiplauti dovaną kartu su kalte. Apsiprausimas upėje tapo simboliniu dovanos perdavimo aktu – po to Paktolas tapo auksingu. Beje, tai, kad Frygijos upėse – taip pat ir Paktole – randama aukso, daugelis mokslininkų laiko vienu iš pagrindinių mito apie auksinį Mido prisilietimą paaiškinimų.

Kitaip nei Ovidijaus ir Gotorno pasakojimuose, kur Midui viskas baigėsi laimingai, Aristotelio „Politikoje“ nepasotinamas godumas lėmė Frygijos karaliaus mirtį nuo bado.

Kaip bebūtų, visų mitų apie auksinį Mido prisilietimą variantų išvada ta pati: turtas nėra svarbesnis už gimines ir maistą.

Įdomu, kad, nepaisant akivaizdaus godumo, kurį iškalbingai byloja prašymas Dionisui, Midas tuo pačiu buvo gan dosnus valdovas. Pasak „istorijos tėvo“ Herodoto, Delfų orakului jis – beje, pirmasis valdytojas ne graikas – padovanojo savo auksinį sostą, kuriame teisėjaudavo.

Dauguma autorių – tarp kurių, beje, buvo ir mokslininkai – vis dėlto panašiai kaip ir Aristotelis buvo pesimistais ir rašė apie kankinamą Mido mirtį. II mūsų eros amžiuje gyvenęs Senovės Romos mitografas Gajus Julijus Higinas savo mitologijos žinyne „Genealogy“, plačiau žinomame kaip „Fabulae“ (liet. „Mitai“), rašė, kad Dioniso pamokos Midas neišmoko. Netekęs savo alcheminių gebėjimų, jis ėmė garbinti miškų ir ganyklų dievą Paną, gimusį su ožio kojomis ir ragais.

Muzikos konkurso tarp Pano ir Apolono metu jis pergalę neapdairiai skyrė Panui. Supykdytas Apolonas – kaip žinia, itin nemėgęs pralaimėti – sugriebė nelaimingąjį karalių už ausų ir jas ištempė. Midas ilgas ausis bandė slėpti po dideliu turbanu, istorijoje žinomu kaip „frygiška kepuraitė“, tačiau jį netyčia išdavė išlaikyti paslapties nesugebėjęs kirpėjas. Kirpėjas išrausė žemėje duobelę ir sušnibždėjęs į ją „karalius Midas turi asilo ausis“, užkasė. Toje vietoje išaugusi nendrė šnarėjo vėjyje ir pasakojo visiems praeiviams apie asiliškas Mido ausis. Karalius nepakėlė gėdos ir išgerdamas jaučio kraujo nusižudė.

Mido realumas

Tačiau Midas – vienas iš nedaugelio realų prototipą turėjusių mitų herojų. Mažosios Azijos vakaruose įsikūrusios Frygijos karalystės istorijoje buvo žinomi trys karaliai, turėję tokį vardą. „Mūsų“ Midas – pirmasis. Jis veikiausiai buvo Frygijos įkūrėjo Gordijaus sūnus.

Gordijus garsėjo ne tik kaip galingos karalystės, apie kurią pamenama net ir beveik po trijų tūkstantmečių, įkūrėjas, bet ir kaip Gordijaus mazgo autorius – sudėtingos konstrukcijos iš geltonžiedės sedulos žievės, kuriuo karalius pritvirtino jungą prie vežimo. Legenda skelbia, kad žmogus, sugebėsiantis šį mazgą be matomos pradžios išpainioti, taps Mažosios Azijos karaliumi.

Daugelis bandė šį žygdarbį atlikti, tačiau pavyko tik Aleksandrui Didžiajam – o ir tai tik gudrumu. Prieš pradėdamas garsųjį savo žygį į rytus, Aleksandras (kaip ir visi) pabandė Gordijaus mazgą išpainioti, tačiau nepavykus, prarado kantrybę, išsitraukė iš makščių kalaviją ir paprasčiausiai jį perkirto. Žinoma, uždavinio sąlygas jaunasis užkariautojas įvykdė tik iš dalies – tačiau ne tik Mažosios, bet ir Vidurinės Azijos valdovu tapo.

Beje, gali būti, kad frygai (muškai) ir makedoniečiai buvo giminingos tautos – jie bent jau gyveno vienoje teritorijoje. Antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje frygai patraukė į rytus nuo Balkanų ir įsikūrė Mažosios Azijos vakaruose.

Remiantis senovės autoriais, Midas I valdė pusę amžiaus, o gal ir dar ilgiau: paskutinį VIII-ojo a.p.m.e trečdalį ir VII a.p.m.e pradžioje (pagal Eusebijų Cezarietį, tarp 740–739 ir 696–695 m. pr.m.e.). Rytų šaltiniuose jis minimas kaip Mita. Jam valdanti Frygijos karalystė pasiekė didžiausią galybę – ir driekėsi nuo Galiso (dabartinis Kizilirmakas) aukštupio iki pietinių Kilikijos – Mažosios Azijos pietryčių srities – sienų. Frygija gan sėkmingai kovėsi su galingąja Asirija, Urartu ir kitomis to meto valstybėmis – ir buvo svarbus Mažosios Azijos politinio gyvenimo veikėjas.

VII amžiaus pradžioje Frygija neatsilaikė prieš karinguosius stepių klajoklius kimerus, į Mažąją Aziją įsiveržusius iš dabartinės Rusijos pietų. Daugumos istorikų nuomone, Midas – tiesa, neaišku, pirmasis, ar kuris kitas, – suprato, kad viskas prarasta, ir baigė gyvenimą išgėręs nuodų.

Mido palaidojimo vietą Frygijos sostinėje Gordione (greta dabartinės Turkijos kaimo Yassıhöyüko) 1951 metais amerikietis archeologas Rodney S.Youngas. Kasinėjimai truko beveik ketvirtį amžiaus (1950–1973).

Gali būti, kad pranešimai apie pasakiškus Mido turtus buvo perdėti arba gyvenimo gale jis gerokai nuskurdo, nes kapavietėje buvo nors ir puošnus, tačiau visgi medinis karstas – su gerai išsilaikiusiu maždaug 60 metų amžiaus vyro skeletu. Rąstais išklotame laidojimo kambaryje be karsto R.S. Youngas rado ir prabangiai puoštus medinius baldus. Visi daiktai buvo iš VIII a. pr.m.e. pabaigos – kas atitinka Mido valdymo laiką. Tačiau neseniai atlikta kapavietės artefaktų analizė priskyrė juos maždaug 740 m.pr.m.e. kas reiškia, kad kapavietė gali būti ne pačio Mido, o jo tėvo Gordijaus.

Kaip bebūtų, Anatolijos civilizacijos muziejuje Ankaroje, prie veido rekonstrukcijos pagal Mido kape rastą kaukolę esančioje lentelėje parašyta, kad ji priklauso karaliui Midui.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()