Iki šių dienų Sibiro laukinė gamta vis dar yra viena atokiausių vietų pasaulyje.

Atšiaurus, šaltas taigos klimatas neskatina žmonių čia gyventi. Dėl stačių kalvų ir sudėtingo reljefo beveik neįmanoma per jį keliauti, juo labiau gyventi ten.

Taigoje gausu pušų ir beržų miškų, į kuriuos šimtus metų žmonės nekėlė kojos. Meškos ir lapės dieną klaidžioja po mišką, o vilkai medžioja naktį. Vidutinė metinė temperatūra siekia penkis laipsnius šalčio. Dėl šių ekstremalių sąlygų beveik 13 milijonų kv. km nederlingos žemės yra retai apgyvendintos vos keliuose miestuose.

Todėl rusų geologus labai nustebino netikėtas radinys vidury taigos.

Netikėtas atradimas

1978 m. rusų geologų komanda buvo išsiųsta tyrinėti atokiausią ir izoliuotą šio regiono dalį. Tuo metu miškas ir laukinė gamta buvo beveik neliestos žmogaus rankos.

Keliaudami ten sraigtasparniu, aukštai virš taigos, jie pastebėjo tai, kas atrodė gana neįprasta – plyną sodą, aiškų žmogaus gyvenimo įrodymą. Tai geologams atrodė beveik neįmanoma. Jie buvo 240 km nuo artimiausios žmonių gyvenvietės. Nusileidę geologai žinojo, kad turi ištirti vietovę, nepaisant jų baimės. Viena iš geologų, Galina Pismenskaja vėliau pasakojo, kad jie patikrino „prie šono kabančius pistoletus“.

Toliau tirdami, geologai rado daugiau žmonių gyvenimo ženklų – medinį stulpą, rąstinį tiltą per upelį, daugiau sodų, kol pamatė trobelę. Jie atsargiai priėjo prie trobos. Galiausiai, durys girgžtelėjo ir išėjo senas vyras su išdraskytais drabužiais ir nepriekaištinga ilga barzda. Nepaisant „baimės akyse“, senukas labai švelniai pasakė savo lankytojams: „Na, kadangi jūs taip toli nukeliaudavote, galite užeiti“.

Geologams užėjus, juos nustebino tai ką pamatė. Būstas atrodė kaip iš istorijos knygų – medžių kelmai, laikantys pamatą, grindys iš bulvių žievelių ir pušies riešutų lukštų, viskas padengta nešvarumais. Pažvelgę arčiau į silpnai apšviestą vieną kambarį, jie pamatė, kad name gyvena penkių asmenų šeima: tėvas ir keturi vaikai, iš kurių du pradėjo nesuvaldomai verkti pamatę jiems nežinomus žmones.

„Tylą staiga nutraukė verkšlenimas ir dejonės. Tik tada pamatėme dviejų moterų siluetus. Vienas isteriškai meldėsi: „Tai yra už mūsų nuodėmes, mūsų nuodėmes.“ Kitas, laikydamasis už stulpo ... lėtai suklupo ant grindų. Šviesa iš mažo langelio krito ant jos plačių, išsigandusių akių, ir mes supratome, kad turime kuo greičiau iš ten dingti“, - pasakojo geologai.

Lykovų šeima

Karpas Lykovas, šeimos galva, kažkada gyveno apgyvendintoje Rusijos dalyje. Jis buvo senosios Rusijos stačiatikių bažnyčios, žinomos kaip sentikiai, narys. Sentikiai buvo taip pavadinti, nes jų Dievo garbinimo stilius nepasikeitė nuo XVII a., kai buvo įvykdyta stačiatikių reforma.

Sentikiai Rusijoje šimtmečius buvo persekiojami, dar prieš sovietų valdžią. XVII amžiaus pabaigoje ir XVIII amžiaus pradžioje Petro Didžiojo valdymo laikais sentikiai, įpratę nešioti barzdas, buvo priversti sumokėti mokestį už veido plaukus.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (3)