Kaip Amerikos valstijas skersai ir išilgai išraižė milžiniška greitkelių sistema: JAV prezidento nusižiūrėta nuo nacių Vokietijos, beveik 80 000 km ilgio ir skirta evakuoti gyventojus atominio karo atveju (Foto, Video) ()
„Atominės atakos prieš JAV pagrindinius miestus atveju kelių tinklas leistų greitai evakuoti tikslines teritorijas“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1956 m. birželio 29 d. JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris pasirašė 1956 m. Federalinės pagalbos greitkelių įstatymą.
Įstatymo projektu buvo sukurta 66 000 km „Nacionalinė tarpvalstijų (interstate) ir gynybos greitkelių sistema“, kuri, pasak Eisenhowerio, pašalintų nesaugius kelius, neefektyvius maršrutus, eismo kamščius ir visus kitus dalykus, trukdančius „greitoms, saugioms tarpkontinentinėms kelionėms“.
Tuo pačiu metu greitkelių šalininkai teigė, kad „atominės atakos prieš mūsų pagrindinius miestus atveju kelių tinklas leistų greitai evakuoti tikslines teritorijas“.
Dėl visų šių priežasčių 1956 m. įstatymas paskelbė, kad sudėtingos greitkelių sistemos statyba yra „būtina nacionaliniam interesui“.
„Paskutinis gamtos šauksmas“
Šiandien Jungtinėse Valstijose yra daugiau nei 250 milijonų lengvųjų automobilių ir sunkvežimių, arba beveik po transporto priemonę kiekvienam žmogui. XIX amžiaus pabaigoje, priešingai, 18 000 amerikiečių kelyje tekdavo tik viena motorinė transporto priemonė. Tuo pačiu metu dauguma tų kelių buvo nutiesti ne iš asfalto ar betono, o iš supresuoto grunto (geromis dienomis) ar purvo.
Šiomis aplinkybėmis vairuoti automobilį nebuvo paprasčiausias būdas patekti iš vienos vietos į kitą: tai buvo nuotykis. Už miestų ir miestelių beveik nebuvo degalinių ar net gatvių ženklų, o poilsio stotelės buvo negirdėtos. „Automobilizmas“, - sakė „Brooklyn Eagle“ laikraštis 1910 m., buvo „paskutinis gamtos šauksmas“.
Vairuotojų tauta
Tai turėjo pasikeisti. 1908 m. Henry Fordas pristatė patikimą ir prieinamą automobilį „Model T“, kuris netrukus atsidūrė daugelio amerikiečių garažuose. Iki 1927 m., kai „Ford“ nustojo gaminti šią „Skardinę Lizzie“, bendrovė jų pardavė beveik 15 mln. Tuo pat metu „Ford“ konkurentai pasekė jų pavyzdžiu ir pradėjo kurti automobilius kasdieniams žmonėms. „Automobilizmas“ nebebuvo nuotykis ar prabanga: tai buvo būtinybė.
Vairuotojų tautai reikėjo gerų kelių, tačiau tiesti gerus kelius buvo brangu. Kas apmokėtų sąskaitą? Daugumoje miestų ir miestelių viešasis transportas – gatvės, metro, traukiniai – nebuvo iš tikrųjų „viešasis“ transportas. Eismo infrastruktūrą paprastai statė ir valdė privačios įmonės, kurios mainais į ilgalaikį pelną investavo milžiniškas infrastruktūros investicijas.
Tačiau automobilių pramonės atstovai – automobilių kompanijos, padangų gamintojai, degalinių savininkai ir priemiesčių vystytojai, tikėjosi įtikinti valstybę ir vietos valdžios institucijas, kad keliai yra viešasis rūpestis. Tokiu būdu jie galėtų gauti reikalingą infrastruktūrą neišleisdami jokių savo pinigų.
Jų kampanija buvo sėkminga: daugelyje vietų išrinkti pareigūnai sutiko mokesčių mokėtojų pinigus panaudoti keliams gerinti ir tiesti. Daugeliu atvejų iki 1956 m. federalinė vyriausybė kelių tiesimo išlaidas pasidalijo su valstijomis. Tačiau dėl šio finansavimo susitarimo keliai nebuvo pastatyti pakankamai greitai, kad įtiktų karščiausiems greitkelių šalininkams.
Tęsinys kitame puslapyje: