Motociklininkų grupės pasiūlė namo sugrįžusiems karo veteranams, iš kurių daugelis vis dar jautė karo baisumus, brolybę ir nuotykius.

Amerikos karo veteranams grįžti namo po Antrojo pasaulinio karo ir vėl integruotis į visuomenę ne visada buvo lengva.

Tuo metu, kai buvo tikimasi, kad veteranai greitai pamirš karą ir pasaulį, kurį matė, ir įsikurs ramiuose namuose, šeimose ir darbuose, motociklai pasiūlė asmeninės laisvės ir platesnio akiračio pojūtį. Motociklininkų klubai pasiūlė bičiulystę, o adrenalino antplūdis jauniems vyrams buvo įprastas karo fronte.

Tačiau visuomenė nebuvo pasiruoši šiam veteranų sugrižimui, o baikerių įvaizdis visam laikui tapo neigiamas po vienos nuotraukos.

Ankstyvosios motociklininkų grupės

1900-ųjų pradžioje „motoriniai dviratininkai“ susibūrė į  klubus, norėdami linksmai praleisti laiką ir keliauti transporto priemonėmis, kurios buvo panašios į šiandieninius dviračius, tačiau su mažu, garsiai dundančiu varikliu tarp ratų.

Iki kol 1930-aisiais šviesoforai plačiai paplito miestuose, šios triukšmingos, greitos, naujos transporto priemonės dar labiau padidino Amerikos gatvių chaosą. Taigi kai kurie miestai ėmėsi riboti jų naudojimą.

Reaguodami į tai, motociklininkai ėmė organizuotis į grupes, kurios siekė kovoti su apribojimais, bet taip pat plėsti narių kiekį, motociklų renginius ir savo nelegalias motociklų lenktynes keliuose.

1903 m. kiek mažiau nei 100 entuziastų susitiko Brukline ir sukūrė Amerikos motociklininkų federaciją. Po dviejų dešimtmečių, 1924 m., atsirado Amerikos motociklų asociacija (AMA).

Tą vasarą grupė surengė 2250 km ištvermės bandymą, kuris prasidėjo ir baigėsi Klivlande, pademonstravęs dviračių transporto priemonių ištvermę įveikiant tolimus atstumus.

Trokšdama visuotinio pritarimo, AMA rūpinosi teigiamo motociklų įvaizdžio skatinimu, kuris vaizdavo vairuotojus kaip saugius, atsakingus, dėmesingus piliečius, kurie „gerai atrodo visuomenėje“.

Karas skatina dviratę inžineriją

Antrasis pasaulinis karas davė didelį postūmį motociklų pramonei, kai JAV kariuomenė užsakė iš „Harley-Davidson“ ir „Indian“ gamintojų karo reikmėms pagaminti daugiau nei 100 000 motociklų.

Inžinerija greitai tobulėjo, nes motociklai buvo sukomplektuoti naudoti mūšio lauke. Panašiai kaip tankai, lėktuvai ir automobiliai, motociklai patyrė daugybę patobulinimų.

1936 m. „Harley-Davidson“ pagamino „knucklehead“ variklį, kuris suteikė kur kas daugiau galios ir patikimumo. „Harley-Davidson WLA“  modelis pasirodė esąs itin svarbus JAV mechanizuotiems pėstininkams ir buvo pramintas „Išvaduotoju“ („Liberator“).

Po kelerių metų iš karo grįžę veteranai odinėmis striukėmis po Ameriką šurmuliuos motociklais, kuriais daugelis važinėjo karo metu.

Namų frontas

Stipriai sutramdytą pagrindinių motociklų entuziastų bendruomenę ištiko šokas, kai grįžę veteranai armijos „Harley“ motociklais išriedėjo į pokario Amerikos gatves.

Vidutinis Antrojo pasaulinio karo sugrįžusių kovos veteranų amžius buvo 27. Dauguma jų dar buvo pakankamai jauni, kad galėtų mesti iššūkį socialinėms normoms.

„Daugelis grįžusių kovos veterinarų jautė neramumo jausmą ir bendrą negalavimą", - žurnale „Veterans of Foreign Wars" rašo Richardas Kolbas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)