Kukluksklanas dažniausiai laikomas išskirtinai vyriška organizacija. Bet už baltųjų rasinę viršenybę pasisakantį judėjimą JAV puoselėjo ir nemažai moterų, kurios buvo sudariusios atskirą grupę.

Degantys kryžiai, žeminantys šūkiai, balti smailėjantys gobtuvai ir apsiaustai. O po jais – dailiai išlyginti kostiumėliai, perlų auskarai ir preciziškai sušukuotos garbanos. Moterų kukluksklanas (MKKK) aktyviausiai veikė praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

Jame daugiausia dalyvavo JAV protestantų bažnyčiai priklausiusios moterys.

Tuo metu jos manė kovojančios už moterų teisę pačioms, be vyrų pagalbos apsiginti nuo „demoniško amoralumo“.

Bet tuo pat metu šios moterys puoselėjo rasinę ir tautinę neapykantą, vykdė psichologinį terorą.

Skelbėsi moterų gynėjais

Kukluksklano (KKK) organizacija užsimezgė Tenesio valstijoje po Pilietinio karo XIX amžiaus antrojoje pusėje, kai grupė baltaodžių vyrų buvo nepatenkinti dėl suteiktų pilietinių teisių afroamerikiečiams ir siekė jas vėl paminti.

Pirmieji klano nariai, save vadinę riteriais, vykdė ritualus, slapstėsi ir kūrėsi kaip paslaptinga, Dievo žodį neva vykdanti organizacija.

Po baltų apsiaustų priedanga jie baugino, terorizavo ir rengė linčo teismus juodaodžiams.

Pirmojo KKK veikloje (1882 m. klanas buvo išardytas ir vėl atsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo. – Aut.) moterys nedalyvavo – tik talkino: skolino ar pasiūdavo vyrams drabužius.

Tuo metu svarbiausias jų vaidmuo buvo simbolinis: KKK riteriai skelbėsi „saugantys angeliškas nekaltas moteris nuo juodųjų demonų, kurie buvo išlaisvinti“.

Ankstyvaisiais veiklos metais KKK puoselėjo protestančių moterų įvaizdį, kuris buvo fantazijos vaisius, teigia istorikas Williamas F.Pinaras: „Viena vertus, tai buvo nekaltos, dorovingos būtybės, kurių tikslas buvo remti ir absoliučiai tarnauti vyrams. Mainais baltieji vyrai turėjo ginti jas nuo demonų, kurie netroško nieko kito, tik tų moterų.“

Kilo antroji banga

Visa tai pasikeitė XIX a. antrajame dešimtmetyje KKK judėjimui atgimus iš naujo.

Į klaną stojo ne tik rasistai, bet ir antisemitai, homofobai, prieš imigrantus, socialistus ir net šokių salių savininkus nusistatę vyrai.

Pirmiausia į tam tikrą vietovę būdavo siunčiami žvalgai, jie išsiaiškindavo, kokios problemos kelia nerimą bendruomenėms, o tuomet pyktį ir nusivylimą mobilizuodavo. Pasiūlydavo prisijungti prie KKK ir kartu kovoti – žinoma, susimokėjus narystės mokestį.

Organizacija veikė beveik visose JAV valstijose, ne tik pietinėse, jai priklausė ir valdžios atstovai. Manoma, kukluksklanas iš viso turėjo 3–6 mln. narių.

Stiprėjant moterų teisių judėjimams susikūrė ir moterų KKK atšakų, kurios vienijo protestantes.

Ne viena MKKK narių priklausė ir sufražisčių, kovojusių už moterų teisę balsuoti, judėjimui.

Niekindamos kitas rases ir kitatikius jos jautėsi išreiškiančios politinę valią.

Tiesa, nors ir rinkosi į susitikimus ir vilkėjo skiriamuosius apsiaustus, niekada nevykdė linčo teismo, nesmurtavo.

Kaip ir vyriškojoje organizaijoje, moteriškojoje egzistavo hierarchija, imperatoriškoji vadovė.

Vienos buvo atsakingos už mokesčių surinkimą, kitos – už naujų narių pritraukimą, dar kitos planavo renginius.

Tiesa, vyriškajame klane atskiri KKK nariai pažinodavo tik savo tiesioginį vadą, kartais nebūdavo matę jo veido. Tai padėjo išsaugoti narystės slaptumą.

Moteriškajame taisyklės nebuvo tokios griežtos, jos netgi rengdavo paradus nedangstydamos veidų: jodavo ant žirgų su gobtuvais ir apsiaustais centrinėmis miestų gatvėmis.

Manipuliavo ir liežuvavo

„KKK narės, kaip ir vyrai, pripažino savo religijos ir rasės viršenybę, bet atmetė baltųjų moterims primestą bejėgiškumą, – teigė knygą apie MKKK parašiusi Pitsbergo universiteto sociologijos profesorė Kathleen Blee. – KKK riteriai jas matė kaip namų šeimininkes, o jos save – kaip šeimos kūrėjas ir saugotojas nuo blogio ir moralinio nuosmukio.“

Daugybė istorikų moteriškąjį klaną nuvilko į paraštes kaip už vyrų pečių stovinčias namų šeimininkes. Vis dėlto MKKK įtaka buvo įsišaknijusi labai giliai. Nors jos nerengė fizinio smurto atakų, užsiėmė psichologiniu teroru ir šantažu.

Tai buvo moterų orgaznizacija moterims ir prieš moteris.

Prie MKKK prisijungė moterys, kurios turėjo didelę socialinę įtaką: vadovavo tuo metu gausiems protestantiškiems moterų klubams. Pastarųjų nares įtraukdavo į klano veiklą.

Kartu jos rengė „nuodų kampanijas“: susivienydavo prieš politinės karjeros ar įtakos siekiančias moteris, kurios nepriklausė MKKK, šmeižtu bandė iš mokyklų išvaryti katalikes mokytojas, organizavo verslų boikotus ir kampanijas už įvairių postų siekiančias klano nares.

Naujų narių jos pritraukdavo ir įtaką plėtė labdaringa veikla: aprūpindavo pienu mokyklas, vežiojo maisto lauknešėlius vargingoms šeimoms.

Rengdavo bendruomenės narių vestuves, krikštynas, laidotuves, kurias visada lydėdavo ugningos kalbos apie vertybes, kurias reikia ginti.

„Trečiajame dešimtmetyje moterys dalyvavo MKKK veikloje ne tik tam, kad puoselėtų rasistinę, netolerantišką ir ksenofobišką politiką, bet ir kad pasimėgautų savo rasės ir tikėjimo teikiamomis privilegijomis, – tvirtino K.Blee. – Šios moterys prisiminimuose labiausiai akcentuoja, kad neapykantos kupiname judėjime jautėsi radusios tikrų draugių ir moterišką bendraminčių kompaniją. Mane stebina tai, kad beveik nė viena mano kalbinta buvusi MKKK narė dėl nieko nesigaili.“

Įtakingesnės už vyrus?

Sociologijos profesorės K.Blee teigimu, stereotipiškai manyta, jog moterys priklausydavo MKKK todėl, kad pirmiausia ekstremistiniu keliu pasukdavo jų sutuoktiniai.

Mokslininkės tyrimai parodė, kad dažnai poros susipažindavo, kai abu nariai jau priklausė toms organizacijoms, o į MKKK dažnai sukdavo emancipuotos, savarankiškos to meto moterys.

Dėl tokių stereotipų istorikai pražiūrėjo ir tai, kad trečiajame dešimtmetyje moteriškasis klanas daug efektyviau įgyvendino rasistinę ir ksenofobišką darbotvarkę nei vyriškasis.

Vyrai labiausiai rūpinosi finansiniu stiprėjimu, daug dėmesio skirta naujiems nariams bei jų pinigams pritraukti. Taip pat bandė auginti stiprius kandidatus į valstybinius postus.

Tuo metu moterys rengė, kaip pačios vadino, „šnabždesių kampanijas“: jeigu įtardavo, kad kuris nors yra žydas arba katalikas, pradėdavo visa griaunančias paskalų ir šmeižto atakas.

„Paskalomis jos priversdavo užsidaryti žydų verslus, pabėgti katalikus mokytojus, išvydavo afroamerikiečių šeimas – sukurdavo nepakenčiamą atmosferą“, – teigė K.Blee.

Tiesa, vyriškojo KKK narius kiek glumino, kad angeliškos, bejėgės moterys, kurias jie skelbėsi ginantys, iš tiesų pačios dalyvauja organizacijoje, kuri turi politinių tikslų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Jorūnė Paužienė

Komentarai ()