Mokslas gali išspręsti didžiąją sąmonės paslaptį – kaip fizinėse medžiagose randasi sąmoningas potyris – tereikia naudoti tinkamą būdą, sako neuromokslininkas Anil Seth

Sąmonės prigimtis iš tiesų yra viena iš didžiausių visatos paslapčių, nes kiekvienas iš mūsų tik ją ir turime. Be jos nėra pasaulio, nėra savęs, nėra vidaus ir išorės. Nieko nėra.

Kadangi sąmonė tokia subjektyvi, ją net sunku apibrėžti. Daugiausiai dėl ko pavyksta sutarti, kad tai „yra kažkas panašaus į buvimą sąmoningu“. Yra kažkas būti manimi ir tavimi, ir tikriausiai kažkas – delfinu ar pele. Bet – darome prielaidą – tai visai nepanašu į buvimą bakterija ar žaisliniu robotu. Ir suprasti kaip ir kodėl taip yra – iššūkis. Koks sąmoningo potyrio santykis su smegenų ir kūno atomais, molekulėmis, ląstelėmis? Kam iš viso fizinei materijai vidinis gyvenimas?

Kai kas baiminasi, kad mokslas tokiai užduočiai netinka – pajustų potyrių negalima tiksliai kontroliuoti ar stebėti. Kai kas netgi kvestionuoja pačią sąmonės paaiškinimo fiziniais mechanizmais idėją.

Aš nesutinku. Tikiu, kad mokslas sąmonę paaiškinti gali, bet tik jei nustosime laikyti ją viena didele paslaptimi, kuriai atsakyti reikia neįprasto sprendimo. Vietoje to privalome ją suskaidyti į susijusias savybes ir užsiimti kiekviena iš jų atskirai. Išsiaiškindami atskirų smegenų aktyvumo modelių atitikimą konkrečiam sąmoningam potyriui, matysime, kaip gilesnė sąmoningumo paslaptis ima aiškėti pati.

Fizinės materijos ir sąmoningo potyrio santykis žmones domina jau seniai. Septynioliktajame amžiuje, René Descartes padalino visatą į „proto dalykus“ res cogitans) ir „materijos dalykus“ res extensa), iškeldamas klausimą, kaip šie du iš viso gali veikti vienas kitą. Dabar dualistinei jo perspektyvai kompaniją palaiko didžiulis būrys alternatyvų, nuo iliuzionizmo – teigiančio, kad sąmonė neegzistuoja, bent jau ne mums įprasta sąmoningumo prasme – iki panpsichizmo, laikančio sąmoningumą fundamentaliu ir visuotinu. Santykinai ortodoksiškas mokslinis fizikalizmo požiūris – kuris man atrodo patraukliausias – sąmonę laiko susijusia su fizine materija ar iš jos kylančia. Tik klausimas – kaip.

Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje filosofas Davidas Chalmersas atskyrė „lengvas“ sąmoningumo problemas nuo „sunkių“. Lengva problema iš tiesų yra problemų serija: supratimas, kaip smegenys kartu su likusiu kūnu sukuria tokias funkcijas kaip pojūtis, pažinimas, mokymasis ir elgesys. Iš tiesų šios problemos visai nėra lengvos; tiesiog, tai nėra konceptuali paslaptis, šias problemas galima išspręsti fiziniais mechanizmais, kad ir kokie sudėtingi jie būtų. Tuo tarpu Chalmerso sunki problema, yra paslaptis, kodėl ir kaip visa turėtų sukelti sąmoningą potyrį: kodėl nesame tiesiog robotai iš mėsos, be vidinės visatos? Kyla pagunda manyti, kad lengvų problemų išsprendimas prie sunkios problemos sprendimo nepriartins, ir sąmonės pagrindas smegenyse liks visiška paslaptimi.

Laimei, yra alternatyva, kurią vadinu „realia“ sąmonės problema: kaip paaiškinti, prognozuoti ir kontroliuoti įvairias sąmonės savybes fiziniais procesais, vykstančiais smegenyse ir kūne. Reali problema nuo sunkios skiriasi, nes ji – bent jau iš pirmo žvilgsnio – nėra aiškinimas kodėl ir kaip sąmonė yra mūsų visatos dalis. Ji skiriasi ir nuo lengvų problemų, nes subjektyvių, patiriamų savybių po kilimu nepašluoja. Realioji problema nėra visiškai naujas mąstymo būdas, bet man dalykų išdėliojimas, vadovaujantis paaiškinimais, prognozėmis ir kontrole padėjo kristalizuoti sėkmingo sąmonės mokslo vaizdą, nes tai yra kriterijai, kuriais vadovaujamasi daugelyje kitų mokslo sričių.

Siekiama paaiškinti, kuo raudonumas skiriasi nuo mėlynumo ar skausmo

Paimkime, pavyzdžiui, vizualinį raudonumo poveikį. Sunkioji problema klausia, kodėl iš viso yra toks potyris, tuo tarpu lengvos problemos apima visus procesus ir jų rezultatus, susijusius su tam tikro bangos ilgio šviesos patekimu į akį. Iš realiosios problemos perspektyvos, norime žinoti, kuo ypatingas toks aktyvumo modelis smegenyse, paaiškinantis (ir prognozuojantis ir kontroliuojantis), kodėl raudonumo pojūtis yra būtent toks. Kuo jis skiriasi nuo mėlynumo, ar dantų skausmo, ar pavydo pojūčio?

Toks nagrinėjimas nėra naujas. Ne taip seniai, biologai ir chemikai abejojo, kad „buvimo gyvu“ savybę kada nors bus galima paaiškinti mechanistiškai. Dabar, nors apie gyvybę dar daug ko nežinome, idėjos, kad buvimui gyvu reikia kažkokio ypatingo padažo, seniai atsisakyta. Sunkioji gyvybės problema vis dar liko veikiau neišspręsta.

Gyvybė bėra tapatu sąmonei. Akivaizdu, gyvybės savybes galima apibrėžti objektyviai, tuo tarpu sąmonės savybės egzistuoja tik pirmu asmeniu. Tačiau tai nereiškia, kad šis barjeras neįveikiamas – tiesiog atitinkamą informaciją sunku rinkti, nes ji subjektyvi.

Dalis sunkios problemos sprendimo strategijos buvo jos formulavimas ne kaip vienos didelės baugios paslapties, kurios sprendimas nebūtų įmanomas be eureka! momento, o kaip rinkinio susijusių savybių, kiekvieną iš kurių galima išspręsti atskirai. Sąmonę galima suraikyti įvairiausiai. Savo knygoje Being You A new science of consciousness, atskiriu sąmonės lygį (kokio sąmoningumo esate, skalėje tarp bendrosios nejautros ir normalaus būdravimo), sąmonės turinį (ką suvokiate, įsisąmoninate) ir savimonę („buvimo savimi“ potyrį). Manau, vystant šių skirtingų sąmonės aspektų aiškinimą, prognozavimą ir kontrolę, galima išryškinti visą sąmoningo potyrio paveikslą.

Susitelkime į turinį ir save. Man sąmoningumo savybių paaiškinimo strategija remiasi populiarėjančia kognityvinio neuromokslo strategija, vadinama numatomuoju apdorojimu (predictive processing).

Esminė idėja paprasta. Įsivaizduokite, kad esate savo smegenyse, užrakintas kauliniame kaukolės narve, bandydamas išsiaiškinti, kas vyksta pasaulyje – pasaulyje, kuris, iš smegenų perspektyvos, apima ir kūną. Teturite neaiškius ir nevienareikšmius juslių signalus, tik netiesiogiai susijusius su tuo, kas vyksta ir jau tikrai be prisegtų etikečių („Esu iš kavos puodelio! Esu iš medžio!“). Šiuo požiūriu, suvokimas turi būti svarstymo procesas – nervuose įdiegtas tikimybinis spėliojimas. Kai matau ant stalo prieš save raudoną kavos puodelį, tai yra todėl, kad „raudonas kavos puodelis“ yra geriausias smegenų spėjimas, bandant paaiškinti paslėptas ir nepažinias atitinkamų jutiminių signalų priežastis. Kai patiriu saulėlydžio švytėjimą, ar aštrų naujo sūrio skonį, tai irgi yra geriausias suvokimo spėjimas.

Kaip tie geriausi suvokimo spėjimai randasi? Pagal prognostinio apdorojimo teoriją, smegenys nuolat kalibruoja savo suvokimo prognozes, naudodamos pojūčių duomenis. Prognostinio apdorojimo teorijoje suvokimas kyla iš dviejų priešpriešinių signalų srautų. Yra „iš vidaus“ išorėn nukreiptas srautas, keliaujantis per smegenų suvokimo hierarchiją, pernešantis juslių pateikiamos informacijos priežasties prognozes. Ir yra „iš išorės“ vidun keliaujančios prognozės klaidos – juslių signalai – nurodantys skirtumus tarp to, ko smegenys tikisi ir ką gauna. Nuolat atnaujindamos savo prognozes taip, kad jutiminės prognozės klaidos būtų minimizuojamos, smegenys nustato ir koreguoja besivystančius geriausius juslių signalų priežasties spėjimus, ir būtent tai yra, ką sąmoningai suvokiame.

Šiuo atžvilgiu suvokimas nėra pasyvus išorinės tikrovės registravimas. Tai yra aktyvi konstrukcija, savotiška „kontroliuojama haliucinacija“, kurioje geriausi smegenų spėjimai susieti su pasauliu – ir kūnu – nuolatiniu prognozavimo klaidos minimizavimo procesu.

Prognostinis apdorojimas nėra sąmonės teorija kokios reikėtų Chalmerso sunkios problemos sprendimui (žr. „Sąmonės teorijos“). Apie ją, bent jau iš pradžių, geriausia galvoti kaip apie sąmonės mokslo teoriją realiosios problemos prasme. Ji suteikia nervinių mechanizmų ir sąmoningų potyrių aspektų iš juos patiriančio žmogaus perspektyvos paaiškinimo tiltų statymo mechanizmą.

Būtent tai su kolegomis ir atliekame mano laboratorijoje Sussex universitete, JK. Kai kurie mūsų eksperimentai labai paprasti – pavyzdžiui, išsiaiškinti, kad žmonės greičiau ir tiksliau suvokia atvaizdus, kurių tikisi, nei netikėtus. Bet iš tiesų jaudinamas darbas panardina į fenomenologiją – į ką sąmoningas potyris panašus. Vienu atveju tiriame įvairių vizualinių haliucinacijų fenomenologiją, jų priklausomybę nuo skirtingų suvokimo prognozių.

Suvokimo architektūra

Kai kurios haliucinacijos, tokios, kaip kylančios dėl psichozės ar neurodegeneratyvinių susirgimų, gali būti sudėtingos, kupinos sodrių pojūčių, juntamų, lyg jie būtų tikri. Kitos, kaip kylančios dėl progresuojančio regos netekimo, gali būti santykinai paprastos ir patiriamos lyg būtų ne iš realaus pasaulio. Tokius skirtumus galima simuliuoti naujoviškos neurotinklų architektūros, skirtingai panaudojančios suvokimo prognozes. Tokie neurotinalkai pasitarnauja kaip smegenų vizualinio potyrio kompiuteriniai modeliai, ir galime patikrinti jų gautus rezultatus, apklausdami haliucinacijas patiriančius žmones. Plečiame šį būdą – kurį vadiname „kompiuterine fenomenologija“ – kitiems, fundamentalesniems potyrio suvokimo aspektams, tokiems, kaip laiko tėkmės ir trimačių struktūrų suvokimas.

Nuosekliai nagrinėjant gilią suvoktų potyrių struktūrą – ne tik jų pateikiamą specifinį turinį, kaip katė ar kavos puodelis, bet ir jų raidą laike ir erdvėje – tikiu, sunkiosios problemos paslaptis ima spręstis. Ir šis procesas sustiprėja, paklausus, kas šį suvokimą atlieka – ir svarstant buvimo sąmoningu potyrį iš tos pačios „realios problemos“ perspektyvos.

Kitaip, nei gali atrodyti, „aš“ nėra jūsų esmė, žvelgianti per pojūčių langus iš kaukolės. Tai irgi yra suvokimas. „Buvimo savimi“ potyriai yra smegenyse kilusių geriausių spėjimų rinkinys, ir to supratimas toliau tirpdo dualistinę intuiciją, kuria remiasi sunkioji problem.

Lygiai kaip yra daug sąmonės aspektų, taip ir buvimo savimi potyrių gama plati. Juos galima suskirstyti į negriežtą hierarchiją, pradedant nuo žemo lygio buvimo fiziniu kūnu pojūčio, per pasaulio regėjimą iš konkrečios pirmo asmens perspektyvos, sąmoningų veikimo intencijų (ką galėtume pavadinti laisvos valios pasireiškimu), iki pat potyrio buvimo nedalomu laike asmeniu turtingoje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje – turinčiu vardą, tapatybę ir atsiminimus. Kaip teigiu savo knygoje, visi šie savęs aspektai gali būti suprasti kaip išskirtinė kontroliuojamos haliucinacijos forma.

Kol kas pasigilinkime į bazinį savęs suvokimo aspektą: buvimo kūnu potyrį. Vertinu šį rudimentinį potyrį kaip tiesiog buvimą gyvu organizmu – iš dalies išreiškiamą emocijomis ir nuotaikomis, bet giliausiame lygmenyje visai be jokio apibūdinamo turinio.

Iš čia kyla kūno vidinis suvokimas, interocepcija. Interocepcinis pojūtis praneša smegenims vidinę kūno būseną, – tarkime, kraujo spaudimą, ar širdies būklę – taip suteikdama smegenims galimybę atlikti svarbiausią savo užduotį: išlaikyti kūną gyvą.

„Žvėriškos mašinos“

Kaip ir visi jutimų signalai, interocepcijos signalai su savo priežastimi susiję netiesiogiai, tad interocepcijoje privalo būti geriausio spėjimo procesas. Ir visai kaip vizualinių signalų priežasčių išsiaiškinimas yra vizualinių potyrių pagrindas, keliu idėją, kad interocepcijos supratimą paremia kiti potyrių tipai: šiuo atveju, kūno potyriai, tokie, kaip emocijos ir nuotaikos.

Gali pasirodyti, kad toks aiškinimas tiesiog naujas viršelis senos idėjos, kad emocijos apima fiziologinės kūno būsenos pokyčių suvokimą. Tačiau ne vien tai. Vadovaujantis realios problemos strategija, emocinių ir vizualinių potyrių skirtumai dabar gali būti suprantami kaip skirtingų suvokimo spėjimų rezultatas. Vizualiniais objektų potyriai įprastai būna susiję su išsiaiškinimu, kas tai, tad logiška, kad atitinkami suvokimo potyriai turi konkrečiose vietose esančių ir tam tikrų fizinių savybių daiktų bruožų. Tuo tarpu emociniai potyriai įprastai yra susiję su organizmo fiziologine būsena ir išlikimo gyvu perspektyvomis. Šie potyriai, ir kūniško buvimo potyriai, neturi formos ir vietos erdvėje – jie turi valentingumą: psichologijoje tai reiškia, kad reikalai yra geri ar blogi, ar tikėtina, bus geri ar blogi ateityje. O tai primena emocijos jutimą.

 

Mūsų savęs pajutimas randasi iš mūsų kūno sąveikos su pasauliu

Viso to išvada, kad giliausi savasties sluoksniai glaudžiai susiję su mūsų, kaip gyvų padarų materialia prigimtimi. Visi interocepciniai spėjimai, pagrindžiantys visus savasties potyrius, reguliuoja vidinę kūno būseną – kad liktume gyvi. Ir iš čia kyla visa kita. Visi mūsų suvokimai ir potyriai, tiek vidiniai, tiek aplinkinio pasaulio, yra iš vidaus kontroliuojamos haliucinacijos, giliai įsišaknijusios mūsų kūniškoje mašinerijoje, kuri evoliucionavo, vystosi ir veikia, varoma fundamentalaus biologinio siekio likti gyva. Pasaulį ir save suvokiame savo kūnu, per kūną ir dėl kūno. Prisimenant kitą Dekarto terminą, esame sąmoningos „žvėriškos mašinos“.

„Potyriai yra kontroliuojamos haliucinacijos įsišaknijusios kūniškoje mašinerijoje“

Toks mąstymas apie sąmoningumą ir save, transformuoja prognostinį apdorojimą iš sąmonės mokslo teorijos į sąmonės teoriją – kodėl esame kas esame ir visų mūsų potyrių prigimtį. Tai turi daug implikacijų. Svarbiausia, kad ryšys tarp proto ir gyvenimo nėra vienintelė akivaizdi paslaptis kurią galima būtų išspręsti, tinkamai klausiant. Yra daug gilesnė nenutrūkstama gija, savo ruožtu implikuojanti, kad sąmoningumas yra labiau paplitęs tarp kitų gyvybės formų, nei manome, ir menkiau tikėtina, kad įsižiebs nekūniškose dirbtinio intelekto grandinėse, kad ir kokios pažangios jos būtų. Nuolat klausiu savęs, kur visa tai mus nuves. Ar sunkioji problema išnyks visiškai, kaip metafizinis dūmas neblaškomas vėjo? O gal paslapties liekanos išliks? Kaip bebūtų, realios sąmonės problemos sprendimas tikriausiai gerokai toliau pastūmės aiškinimąsi, nei priskyrimas magiško mistiškumo ar nurašymas kaip iliuzinės, nevertos nagrinėjimo problemos. Toks yra realios problemos realus pažadas. Kad ir kur ji mus nuves, kelionė transformuos mūsų supratimą apie savo sąmoningus aplinkinio pasaulio potyrius, ir mus pačius jame.

Komentarai (1)