Kontroversiška šventė, pakeitusi Spalio perversmo minėjimą – ką Rusija švenčia lapkričio 4-ąją? Prie to svariai prisidėjo ir Lietuva (Foto, Video) ()
Ši visai nesena Rusijos šventė oficialiai pradėta minėti tik prieš 16 metų – 2005-aisiais, tačiau lapkričio pradžia pasirinkta ne veltui.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tarp Rusijos oficialių švenčių yra viena naujausių – Nacionalinės vienybės diena. Ji minima lapkričio 4 d. Tačiau kas šia švente minima?
Nacionalinės vienybės diena oficialiai paskelbta 2005 m. Tačiau, net ir dabar toli gražu ne visi rusai supranta, ką jie švenčia.
Bet ši data yra įsišaknijusi giliai istorijoje, tiksliau, XVII amžiaus pradžioje, kai Rusija patyrė vieną žiauriausių ir chaotiškiausių savo istorijos etapų. Bet apie viską iš pradžių.
Apsišaukėliai Dmitrijai
1584 m. mirė pirmasis visos Rusijos caras Ivanas Rūstusis, o liguistas Fiodoras Joanovičius liko vieninteliu jo įpėdiniu (kai Ivanas Rūstusis netyčia nužudė savo pirmagimį sūnų). Kadangi Fiodoras neturėjo savo palikuonių, po jo mirties 1598 m., Rurikų dinastija, kuri valdė Rusiją nuo IX amžiaus, baigėsi.
Rusijos didikai (vadinami bojarinais) išrinko naują carą. Juo tapo Borisas Godunovas, velionio Fiodoro Joannovičiaus žmonos brolis, turėjęs didelę įtaką neefektyviam carui.
Tačiau praėjus vos keleriems jo valdymo metams apsišaukėlis, pasivadinęs jauniausiu Ivano Rūsčiojo sūnumi Dmitrijumi, taigi ir tikruoju sosto įpėdiniu, su lenkų kariuomene įsiveržė į Rusiją. Iš tikrųjų, Dmitrijus 1591 m. mirė vaikystėje neaiškiomis aplinkybėmis.
Pasklido gandas, kad jis buvo nužudytas Gudonovo įsakymu, siekiant atsikratyti galimo varžovo. Tuo pasinaudojo pretendentai į sostą (dar du po apsišaukėlio Dmitrijaus). Šis mitas vėliau pateko į populiariąją kultūrą dėl Aleksandro Puškino Šekspyro įkvėptos istorinės pjesės „Borisas Godunovas“, kuri taip pat pagimdė garsiąją kompozitoriaus Modesto Musorgskio operą.
Apsišaukėlis Dmitrijus I (vardas, kuriuo jį prisimena istorija) buvo pripažintas Rusijos sosto įpėdiniu. Tai pripažino Lenkijos–Lietuvos Sandrauga (arba Abiejų Tautų Respublika, ATR), galingos Rusijos kaimynės vakaruose. Jis sutarė su ATR, kad jei ji kariškai palaikys jo pretenzijas į Rusijos sostą, jis jiems atsilygins Rusijos vakaruose esančiomis žemėmis.
Didžioji suirutė arba Smuta
XVII amžiaus pradžia buvo vienas audringiausių laikotarpių Rusijos istorijoje, vadinamas Didžiaja suirute arba Smuta (rusiškai). Vos per 15 metų Rusijos sostas šeimininkus keitė 6 kartus. Be to, Rusija patyrė 1601–1603 m. badą, dėl kurio žuvo beveik trečdalis gyventojų.
Apskaičiuota, kad bendras konflikto sukeltų mirčių skaičius svyruoja nuo 1 iki 1,2 mln., o kai kuriose Rusijos vietose gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 50 proc.
Po Godunovo mirties 1605 m., bojarinai negalėjo nuspręsti, kaip padalinti valdžią. Šis valdžios vakuumas leido apsišaukėliui Dmitrijui I kartu su ATR kariuomene įsiveržti į Rusiją, užgrobti Maskvą ir užimti Kremlių. Apsišaukėlis net ištaigingu stiliumi susituokė su lenkų bajoraite Marina Mniszech ir karūnavo ją cariene.
Tačiau po kurio laiko bojarinai persigrupavo ir 1606 m. apsišaukėlį carą nužudė. Bojarinas Vasilijus Šuiskis tapo naujuoju caru.
Tęsinys kitame puslapyje:
Tačiau netrukus pasirodė kitas apsišaukėlis Dmitrijus, kuris vėl tvirtino, kad išgyveno po tariamo pasikėsinimo 1591 m. Net Marina Mniszech jį pripažino, o ATR surinko kitą didelę armiją jam paremti, užkariaudama Rusijos miestus vieną po kito.
1608 m. apsišaukėlis Dmitrijus II įsikūrė sau rezidenciją netoli Maskvos, Tušino mieste. Jis dar nebuvo užėmęs sostinės, tačiau jo valdžioje buvo didžiulės Rusijos teritorijos. Daugelis rusų stojo į jo pusę, nuoširdžiai tikėdami, kad jis yra Ivano Rūsčiojo sūnus.
Kai Vasilijus Šuiskis sudarė sąjungą su švedais, Lenkijos-Lietuvos Sandraugos karalius Zigmantas III Vaza įsiuto ir atvirai paskelbė karą Šuiskiui. Apsišaukėlis Dmitrijus II žaidė užkulisinį žaidimą, bandydamas patraukti totorius ir turkus į savo pusę, o kai kurie jo šalininkai prisiekė ištikimybę Lenkijos karaliui. Dėl to, 1610 m. apsišaukėlis buvo nužudytas.
Tuo tarpu ATR vėl buvo užėmusi Maskvą ir Kremlių. Šuiskis buvo ištremtas į vienuolyną, o bojarinų taryba Semboyarshchyna („septynių bojarinų valdžia“) oficialiai perėmė valdžią. Bojarinai su ATR pasirašė sutartį, kuria savo caru pripažino Lenkijos karaliaus Zigmanto III sūnų Vladislavą Vazą.
Mininas ir Požarskis
Rusijos ir ATR karo metu, Rusijos žmonės pirmą kartą subūrė liaudies miliciją, kad „išlaisvintų“ šalį nuo užsienio pajėgų. Pirmoji kampanija siekiant atkovoti Maskvą 1611 m. baigėsi nesėkme ir skerdynėmis.
Antrajai kampanijai, 1612 m., vadovavo princas Dmitrijus Požarskis ir pirklys Kuzma Mininas. Mininas, aukšto rango žmogus iš Nižnij Novgorodo, rinko savanorius, o Požarskis vadovavo kariniam daliniui.
Atmušusi keletą ATR kariuomenės atakų, liaudies milicija pasiekė Maskvą ir apgulė centrinę Maskvos dalį, įskaitant Kremlių. Per ilgos apgulties sukilėliams pavyko perimti Kremliaus kontrolę. ATR kariuomenė paliko Rusiją.
1613 m., pasibaigus Suirutei, buvo išrinktas naujasis caras Michailas Romanovas – taip prasidėjo Romanovų dinastija, valdžiusi iki pat 1917 m. Vasario revoliucijos.
Pakeitė Spalio perversmo minėjimą
1649 m. antrasis Romanovų dinastijos caras Aleksejus Michailovičius 1612 m. spalio 22 d. paskelbė Maskvos ir Rusijos išlaisvinimo iš ATR atminimo dieną. Pagal Grigaliaus kalendorių, kurį vėliau Rusija priėmė, ši data tapo lapkričio 4 d.
Tačiau yra ir kita priežastis lapkričio mėnesį švęsti Vienybės dieną. Lapkričio 7 d., 1918–1991 m., Sovietų Sąjungoje buvo minimos 1917 m. Spalio revoliucijos metinės (pagal senojo stiliaus Julijaus kalendorių, data buvo spalio 25 d.). Po SSRS žlugimo ši šventė tapo neaktuali. Reikėjo rasti istorinį įvykį, kuris konkuruotų su sovietine tradicija.
Nepaisant to, remiantis 2007 m. apklausa, tik 23 procentai rusų žinojo šios šventės pavadinimą, o 2005 m. – vos 8 procentai. Ir tik 4 procentai žinojo, koks istorinis įvykis minimas šia kontraversiška švente.
