Automobilių pramonė Sovietų Sąjungoje visada buvo kaip luošas arklys: atsilikimas nuo pasaulinių tendencijų šioje srityje buvo didelis. Vakarų automobilių pramonė veikė konkurencingomis rinkos sąlygomis, kurios sovietai neturėjo: dauguma automobilių buvo parduodami valstybinėms organizacijoms. Todėl kopijuoti tokioje situacijoje buvo daug lengviau, nei sugalvoti ką nors naujo.

Technologijų skolinimosi istorija SSRS prasidėjo pakankamai nepavojingai. Partijos pareigūnai greitai suprato, kad nereikia išradinėti dviračio, taip pat surinkimo linijos ir pirmojo masinio automobilio, jei už juos tai jau padarė Henry Fordas.

Šia proga 1929 m. šalies vyriausybė gana oficialiai Jungtinėse Valstijose nupirko inžinerinių dokumentų paketą ir susijusią įrangą, skirtą licencijuotai „Ford Model A“ kopijai gaminti – „GAZ-A“. Gamyba buvo pradėta 1933 m. pabaigoje, kai A modelio gamyba Amerikoje jau seniai buvo nutraukta.

Tai nesutrukdė „GAZ-A“ tapti pirmuoju ir populiariu masiniu automobiliu SSRS: per ketverius gamybos metus buvo pagaminta 42 000 automobilių – tokiai šaliai kaip SSRS, tai buvo didžiulis skaičius.

Kai „GAZ-A“ modelis jau buvo visiškai pasenęs, sovietų funkcionieriai nusprendė tęsti parengtą schemą. Modelis „A“ buvo pakeistas „GAZ M-1“ – licencijuota „Ford Model B“ variacija. Jo pagaminta jau buvo daugiau nei „A“ modelio – beveik 63 000 automobilių.

Pokario metais Sovietų Sąjungoje atsirado poreikis masiniam individualiam naudojimui skirto automobilio. Sklando gandai, kad pats Stalinas reikalavo, kad juo taptų prieš karą jam patikęs „Opel Kadett“. Be to, pats Stalinas, prieš pradėdamas automobilio gamybą, įvedė draudimą keisti dizainą.

Šį kartą nebuvo jokių licencijų ir konsultacijų iš „Opel“ gamyklos Vokietijoje (kuri buvo nugalėta ir negalėjo pasipriešinti tokiems veiksmams): sovietų inžinieriai tiesiog paėmė krūvą opelių, likusių po Antrojo pasaulinio karo, viską nuodugniai išstudijavo ir persibraižė techninius duomenis.

Taigi 1946 metais pasirodė faktinė „Opel Kadett“ kopija – „Moskvič-400“. Šiuos automobilius gamino Maskvos mažųjų automobilių gamykla (ZMA arba MZMA). Paprastiems žmonėms tai tebuvo „Moskvič“, nes gamykla tuo metu kitų modelių negamino.

Modernesnių automobilių poreikis SSRS augo kartu su inžinierių išradingumu. „Moskvič-400“ greitai ėmė reikėti atnaujinimo, kuriam Vakaruose buvo nupirkti „Fiat 1100“, „Lancia Aurelia“, „Simca Aronde“, „Ford Consul“, „Ford Taunus“ (nepainioti su „Taurus“) ir net „Citroen 2CV“. Tai vyriausybei kainavo daug pigiau, nei įsigyti licenciją, kurios sovietai dar negalėjo sau leisti.

Tiesa, nė vienas iš jų nebuvo grynos formos prototipas sovietiniam automobiliui, tačiau kiekvienas buvo kruopščiai tiriamas. Dėl bendrų „GAZ“ ir „ZMA“ dizainerių pastangų, pasirodė ne pats pažangiausias, tačiau SSRS gana modernus „Moskvič-402“.

SSRS buvo kopijuojami ne tik masėms skirti automobiliai. Stalinas mėgo JAV amerikietiškus „Packard“ limuzinus. Taigi grupei „ZIS“ inžinierių buvo pavesta pasigaminti vykdomosios klasės lengvąjį automobilį ir jiems buvo liepta kaip pagrindą naudoti „Packard 160“.

Be to, pats Stalinas prižiūrėjo projekto įgyvendinimą. Dėl to 1-oji valstybinė automobilių gamykla, pavadinta Josifo Stalino vardu, 1945 m. išleido „ZIS-110“, kurio nedidelės apimties gamyba tęsėsi net 16 metų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (9)