Bolševikai ne tik pakeitė politinę tvarką, bet ir įvedė naujas rašybos taisykles bei išmetė iš rusiškos abėcėlės kelias raides – kodėl jie taip pasielgė?

Mintis reformuoti rusų kalbą sklandė dar prieš 1917 m. Spalio revoliuciją, tačiau Rusijos mokslų akademija užtruko, kol reforma pajudėjo ir neskubėjo jos įvesti visoje šalyje.

Po 1917 m. naujoji bolševikų valdžia veikė daug ryžtingiau: ketino atsisakyti visko, kas „sena“ – imperijos palikimo, religijos, ekonomikos, kalbos.

1918 m. buvo išleistas dekretas dėl naujų rašybos taisyklių ir visi spausdinti leidiniai buvo įpareigoti jomis vadovautis. Ikirevoliucinė rašyba buvo beveik uždrausta.

Kodėl reikėjo reformos

Imperijos laikų rašyba buvo gana sudėtinga, o bolševikams reikėjo kalbos reformos, kad, be kita ko, būtų lengviau mokytis. Juk vienas pagrindinių jų uždavinių buvo neraštingumo panaikinimas. Keletą metų iki bolševikų revoliucijos, įvairiais skaičiavimais, skaityti ir rašyti mokėjo tik apie 40 procentų Rusijos gyventojų.

Tačiau buvo tikimasi, kad Vladimiro Lenino paskelbta nauja valdančioji klasė – darbininkai ir valstiečiai – bus aktyvūs visose gyvenimo srityse. Taigi jauna sovietų valdžia įsakė visiems gyventojams nuo 8 iki 50 metų išmokti skaityti ir rašyti.

1926 metais atliktas surašymas parodė, kad vos per kelerius metus raštingų žmonių dalis kaimo vietovėse išaugo iki maždaug 50 procentų.

Rusų abėcėlė prarado keletą raidžių

Prieš revoliuciją rusų abėcėlė susidėjo iš 35 raidžių. Vieno rašybos taisyklių rinkinio nebuvo – tik civilinis raštas, 1708 m. patvirtintas Petro Didžiojo, kuris siekė apriboti Stačiatikių bažnyčios galią. Tam jis sugalvojo supaprastintą vyriausybės nutarimų, pasaulietinių dokumentų ir pirmųjų laikraščių rašybą.

Tuo tarpu bolševikai išbraukė porą raidžių, o keletą kitų pakeitė paprastesniais atitikmenimis, kurie jau buvo abėcėlėje (ir vienodai skambančias raides sujungti į vieną). Taigi netrukus po revoliucijos rusų abėcėlėje liko 32 raidės. Vėliau raidė „ё“ (tariama „jo“) buvo patvirtinta kaip atskiras simbolis, todėl raidžių skaičius išaugo iki 33. Ir nuo to laiko liko toks pat.

1918 m. dekretas dėl naujų rašybos taisyklių skelbė:

1. Pašalinti raidę "ѣ" (vadinama „jat“), pakeičiant ją "е" (колѣно - колено, вѣра - вера, въ избѣ - в избе).

2. Pašalinti raidę "ѳ" (vadinama „fita“), pakeičiant ją "ф" (Фома, Афанасий, фимиам, кафедра).

3. Nebevartoti raidės „ъ“ (vadinama „jer“, kietumo ženklas) žodžių gale ir sudėtinių žodžių dalyse (въ избѣ - в избе, хлѣбъ - хлеб, контръ-адмиралъ - контр-адмирал). Ši taisyklė buvo gana sudėtinga, nes reikėjo įsiminti žodžius, kurių pabaigoje reikėjo „ъ“. Vienas iš pranašumų buvo tai, kad tai padėjo sutaupyti iki 4 procentų spausdinto teksto. Kalbininkas Levas Uspenskis kartą apskaičiavo, kad „ъ“ kasmet užimdavo 8,5 mln. puslapių.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (8)