Naujos Timo Maršalo knygos apie geografijos įtaką (geo)politikai recenzija.

Paieškos sistemoje įveskite „pasaulio žemėlapis“, pasirinkite ⁠„vaizdai“ ir paspauskite Enter. Daugumos pateikiamų žemėlapių centre bus Europa — o tai reiškia, kad jie beviltiškai pasenę.

Žinoma, mūsų planetoje nėra kažkokio vieno „geografinio centro“ (nekalbant jau apie tai, kad neįmanoma visiškai tiksliai rutulio paviršiaus atvaizduoti plokštumoje), todėl šiaip ar taip teks rinktis, kas bus jūsų žemėlapio centre. Tačiau kodėl būtent Europa?

Žinome, kad didysis flamandų kartografas Gerardas Merkatorius 1569 metais pasiūlė vadinamąją lygiakampę cilindrinę projekciją, specialiai sukurtą taip, kad būtų patogi navigacijai po jūras. Ši projekcija lig šiol nustato mūsų požiūrį į pasaulį, ir XXI amžiuje tai tapo didžiule problema.

Ir bėda ne tik tai, kad Merkatoriaus projekcijoje Šiaurės Amerika ir Europa didesnės, o Grenlandija iš tiesų gerokai mažesnė, nei atrodo lygiakampės projekcijos žemėlapyje. Gerokai svarbiau, kad Merkatoriaus projekcija vaizduoja pasaulėžiūrą tų, kas pirmieji apkeliavo planetą, — Didžiųjų geografinių atradimų epochos europiečių — ir įamžina pasąmoningą Europos, kaip dominuojančios pasaulio galios idėją. Nors dabar pasaulio ekonomikos ir politikos centru tampa (jau tapo) Indijos-Ramiojo vandenyno regionas.

Geografinės erdvės žymėjimo būdas — kaip ir dauguma geopolitinių teorijų — gali atrodyti kaip kažkas abstraktaus, sąlygiško, nesusijusios su tikrove. Tačiau būtent tokie dalykai formuoja mūsų mąstymą. Todėl, jei kai kurios tokios „abstrakčios“ schemos pasensta, tačiau mes jomis tebesinaudojame, kyla grėsme, kad jos iškreips mūsų pasaulio supratimą.

Dabar atėjo Indijos-Ramiojo vandenyno regiono idėjos laikas. Šį regioną pasaulio centre vaizduojantys žemėlapiai padės mums suprasti, kaip iš tiesų pasikeitė globalus jėgų pasiskirstymas.

Tam reikės laiko. Rugsėjį JAV prezidentas J. Bidenas Australijos premjerą Scottą Morrisoną pavadino „tuo vaikinu iš pačios apačios“ (that fella Down Under)*.

Down Under (pažodžiui „pačioje apačioje“) — angliškai kalbančiose šalyse paplitęs posakis, reiškiantis Australiją, Naująją Zelandiją ir pietų Polinezijos salas. —Republic.

Taip prezidentas, tikriausiai netyčia, transliavo graikų kartografo Klaudijaus Ptolemėjo idėją, kuris ~150 metais prieš mūsų erą iškėlė prielaidą apie „Nežinomos pietų žemės“ (Terra Australis Incognita) egzistavimą. Ptolemėjas svarstė: jei Žemė yra rutulys ir jo viršuje didelė sausuma (graikų žinota Eurazijos dalis nuo Europos iki Arabijos ir Indijos, ir dar Šiaurės Afrika), tai kad rutulys neapsiverstų, apačioje irgi turi būti sausumos masyvas. Iš dalies tokie samprotaviami pasirodė esantys teisingi, ir Australija lig šiol vadinama Down Under — kas techniškai teisinga, jei žiūrite iš Europos. Bet, žinoma, australams „apačia“ — Europa, o amerikiečiams — Indijos vandenynas.

Žemėlapiai ne tik pasąmoningai formuoja mūsų pasaulėžiūrą — jie taip pat itin svarbūs, norint gerai suprasti daugelį istorinių įvykių ir ištisas epochas.

Pavyzdžiui, Britanijos imperijos susidarymo istoriją tyrinėjančiam studentui būtų labai naudinga susipažinti su XVI amžiaus angliškų ąžuolynų žemėlapiu. Henrikas VIII įsakė iškirsti daugiau nei 100 tūkstančių medžių (daugiausiai ąžuolų) laivų flotilei statyti, iš kurios ilgainiui išaugo Karališkasis Britanijos laivynas.

Angliškas ąžuolas puikiai tinka laivams: tanki mediena mažai išbrinksta, be to, ąžuolo mediena tvirtesnė už daugumą kitų medienos rūšių ir todėl geriau atlaiko patrankų sviedinių smūgius.

Gali būti, Britanijoje augo daugiau ąžuolų, nei žemyninėse Vakarų Europos šalyse, kas su daugybe patogių gilavandenių užutekių ir tiesioginiu išėjimu į Pasaulinį okeaną suteikė šiai šaliai pradinį pranašumą europiečių atliekamų tyrinėjimų ir kolonijų eksploatavimo epochoje. Daina „Ąžuolinė širdis“ (Heart of Oak), pirmą kartą atlikta 1760 metais, lig šiol lieka oficialiu Karališkojo laivyno maršu.

Persikėlę į XIX amžių, išvysime, kad kitas žemėlapis — su pažymėtomis D. Britanijos anglių kasyklomis — irgi padeda suprasti, kaip imperija iškilo.

Geografija nėra likimas; yra dar daugybė faktorių, lemiančių vienus ar kitus įvykius ir vienus ar kitus sprendimus priima valstybių lyderiai; visgi geografijos reikšmės atmesti negalima — ir nepaisant to, ji dažnai praslysta pro akis, ypač žiniasklaidoje. Istorijos ar šiuolaikinės geopolitikos prasmę be žemėlapių ir geografijos supratimo praktiškai neįmanoma. Žodžiai gali papasakoti „kas“ vyksta, tačiau žemėlapis padeda gauti aiškų atsakymą į klausimą „kodėl“.

Rusijos istorija pateikia du akivaizdžius lemiamo geografijos vaidmens pavyzdžius. Pirma, į šią šalį daug kartų buvo veržiamasi iš plokščios Šiaurinės Europos lygumos, ir todėl paaiškinama, kad jos valdovai siekia dominuoti šioje erdvėje, rengdami buferines zonas apsisaugoti nuo įsiveržimų.

Antra, daugelis Rusijos uostų žiemą užšąla, ir kariniai laivai turi grumtis su Arkties ledais. Todėl Rusijos karinių strategų požiūriu, Juodosios jūros Sevastopolio uostas, kurį Rusija nuomojo iš Ukrainos, yra gyvybiškai svarbus. Ir kuomet 2014 metais Ukraina „persimetė į NATO įtakos sferą“ (o Sevastopolio nuoma turėjo baigtis vos po 28 metų), Putinas nusprendė, kad geografija jam nepalieka kitos išeities, kaip tik įsiveržti į Krymą ir jį aneksuoto.

Kai požiūris į pasaulį toks, topografiniai žemėlapiai, savaime suprantama, ne mažiau svarbūs, nei politiniai. Žinoma, šalių sienos turi reikšmę, bet ne mažiau svarbu ir tai, kokia kryptimi per tą šalį teka upės. Kaip rašė geopolitikos teoretikas Nicholas J. Spykman (1893–1943), „su geografija nepasiginčysi“ (Geography does not argue).

Rašydamas knygas, dažniausiai pradedu nuo geografijos — šalies, regiono ar konflikto, — kad būtų aišku, kokie sprendimai iš principo įmanomi, o kokie – ne. Paskui ant geografinio pagrindo galima užkloti sluoksnį istorijos ir, galiausiai, dabartinę politinę situaciją. Tai palengvina reikalo supratimą. Naujoje savo knygoje „Geografijos jėga“ naudoju tą pačią formulę — tik knygos gale pridėjau atskirą skyrių apie kosminę erdvę. Kosmosą pravartu įsivazduoti kaip geografinę vietovę su savo „okeanais“, „kalnais“ ir „siauromis vietomis“ — konkrečiai, žema Žemės orbita.

Prieš dvidešimt metų profesorius Everettas Dolmanas parašė knygą „Astropolitik. Klasikinė geopolitika kosminėje epochoje“ (Astropolitik. Classical Geopolitics in the Space Age). Dauguma Dolmano prognozių išsipildė: jau vyksta didžiųjų valstybių rungtyniavimas, prasidėjo kosmoso militarizavimas.

Dolmanas tvirtino, kad dėl tokio rungtyniavimo rasis kažkas panašaus į „kosminę Vestfalijos sistemą“. Tai irgi jau vyksta: kelios šalys susitarė dėl „saugumo zonų“ (safety zones) Mėnulyje — toks žodžių junginys iš karto primena garsiąsias „įtakos sferas“. Kol rašoma istorija, tikėtina, Mėnulis bus vertinamas tiesiog kaip laiptelis, savotiškas tramplinas — galų gale, mums visada reikėjo uostų, į kuriuos galima užsukti, keliaujant link be galo tolimų krantų.

Kariškiai ir istorikai jautriausi įtakai, kurią geografija daro politiniams įvykiams, tačiau daugelis kitų profesionalų šio faktoriaus domėn nepriima. Norint teisingai suprati, „kodėl“ įvyko vienas ar kitas geopolitinis įvykis, būtina įsiskaityti į politines naujienas, žvilgtelėti į statistiką — ir būtinai pažvelgti žemėlapin.

Kartais akivaizdžiausi dalykai būna neakivaizdūs. Kaip sakė George'as Orwellas: „Norint išvysti tai, kas akivaizdu, reikia nuolat stengtis“ (To see what is in front of one's nose needs a constant struggle).

Komentarai (2)