Prieš 75 metus, 1946 metų gruodį, Niurnbergo Teisingumo rūmų rytiniame fligelyje prasidėjo nacistinių gydytojų teismo procesas. Prieš šį teismą stoję medikai buvo apkaltinti sunkiausiais nusikaltimais: medicininiais bandymais su žmonėmis, prievartine sterilizacija, prievartine eutanazija, o taip pat koncentracijos stovyklų kalinių žudymu, vykdant įvairius eksperimentus.

Iš 23 kaltinamųjų nė vienas proceso pradžioje nepripažino savo kaltės. Teismas septynis kaltinamuosius pasmerkė myriop (tarp jų ir asmeninį Adolfo Hitlerio gydytoją Karlą Brandtą), penkiems skyrė įkalinimą iki gyvos galvos, keturiems – laisvės atėmimo bausmes nuo 10 iki 20 metų, o septyni proceso metu buvo išteisinti, rašo svoboda.org.

Mūsų bent išoriškai humanišku laikmečiu su savanorių judėjimais, mada aukoti kilniems tikslams ir inkliuzyviniu auklėjimu, idėja, kad ligoti ar neįgalūs žmonės gali kelti grėsmę tautos gerovei, būtų visiškai neįsivaizduojama. Bet būtent tokia idėja kažkada atsirado ir sulaukė pasekėjų įvairiose šalyse.

Eugenika, kurios pradininku XIX amžiaus antroje pusėje tapo anglų geografas, antropologas ir, beje, Charleso Darwino pusbrolis seras Francisas Galtonas, turėjo padėti spręsti genofondo ir įvairių degeneratyvinių žmonių populiacijos reiškinių problemas. Mintys apie žmonių masių selekciją ir homo sapiens veislės pagerinimą žavėjo ne tik mokslininkus ir daugelį politikų, bet ir patiklius menkai išsilavinusius žmones.

Švedija, Suomija, JAV, Prancūzija, Kanada, Islandija, Japonija – vos ne pusė pasaulio pasižymėjo scholastinėmis teorijomis ir praktiniais kokybiškesnės žmonių veislės išvedimo eksperimentais. Bet aktyviausias ir konkrečiausias šioje srityje tapo A.Hitleris. Ir tai lengvai paaiškinama: rasinė teorija ir „arijų dvasios triumfas“ buvo svarbūs nacionalsocializmo ideologijos elementai, o eugenika naciams pasirodė esanti labai paranki ir artima savo esme, siekiant užsibrėžtų tikslų.

Žmonių su psichikos ir fiziniais trūkumais naikinimo vardan vokiečių nacijos „išgydymo“ idėja nacistams patiko ne tik dėl ideologinių bei politinių, bet ir dėl ekonominių sumetimų. Kadangi A.Hitleris ir jo bendražygiai manė, kad didelis karas neišvengiamas siekiant Trečiojo reicho didybės ir triumfo, reikėjo pradėti kuo anksčiau taupyti. Dėl to ir buvo sukurta programa kodiniu pavadinimu T4.

Iš pradžių kalba ėjo tik apie prievartinę pacientų, kenčiančių nuo silpnaprotystės, šizofrenijos, epilepsijos, aklumo ar kurtumo, sterilizaciją. Daugelis prievarta sterilizuotų žmonių turėjo psichikos ligų diagnozes. Bet vis dažniau tarp jų atsidurdavo ir tie, kurių „nepilnavertiškumą“ lėmė tai, kad jie priešinosi valstybinei ideologijai.

Kadangi Trečiojo reicho propagandos mašina veikė kaip laikrodis, tų, kurie eugenikos idėjas ėmė laikyti keliu į būsimą vokiečių tautos suklestėjimą, skaičius greitai smarkiai išaugo. Jeigu gyventojai iki galo ir nepalaikė naujojo „Paveldimų ligų turinčių palikuonių gimimo prevencijos įstatymo“, priimto jau 1933-aisiais, pirmais A.Hitlerio valdymo metais, tai pernelyg ir neprotestavo dėl jo. Daugelis vokiečių nusprendė, kad tai jų niekaip nepalies.

Mažojo Gerhardo mirtis ir jos pasekmės

1939 metų vasario 20 dieną nedideliame kaimelyje netoli Leipcigo, ūkininkų Richardo ir Linos Kretschmarų šeimoje, gimė sūnus Gerhardas. Berniukas gimė neįgalus – aklas, be vienos rankos ir vienos kojos. Tėvai, kurie buvo aršūs nacistai, pasibaisėjo ir kreipėsi į Leipcigo universitetinę vaikų kliniką, prašydami „užmigdyti“ naujagimį. Kadangi įstatymiškai to legaliai padaryti tuo metu nebuvo galima, vietos medikai nesiryžo įvykdyti tėvų prašymo.

Atkaklūs Gerhardo tėvai parašė asmeninį laišką fiureriui, prašydami sunaikinti „monstrą“, kaip jie pavadino savo pačių vaiką. A.Hitleris, ne kartą anksčiau savo pasisakymuose pritaręs žmonių su sunkiomis neįgalumo formomis „nužudymui iš gailestingumo“, negalėjo atsakyti.

Neilgai trukęs medikų konsiliumas patvirtino būtinybę numarinti kūdikį, nors tokie veiksmai faktiškai vis dar buvo už įstatymo ribų. Kol kas dar už ribų. 1939 metų birželio 25 dieną, penktą savo trumpo ir nelaimingo gyvenimo mėnesį, Gerhardas Kretschmaras buvo mirtina injekcija nužudytas Leipcigo klinikoje. Po to „rūpestingi“ tėvai su visomis apeigomis palaidojo jį vietos liuteronų kapinėse.

Ši tragiška istorija buvo pirmasis bandymas pradėti neįgalių vaikų eutanaziją. Iš tikrųjų priverstinės eutanazijos koncepcija jau seniai buvo pradėta ruošti įgyvendinimui. 1939 metų liepą, prabėgus vos trims savaitėms po mažojo Gerhardo nužudymo, rašytiniu A.Hitlerio nurodymu prasidėjo sisteminis vaikų su sunkiomis neįgalumo formomis registravimas, o taip pat gydytojų sujungimas į specialias grupes, kurios turėjo spręsti, ar nužudyti tuos vaikus.

Tuo pat metu fiureris surengė pasitarimą su reicho sveikatos apsaugos vadovu Leonardo Conti, reicho kanceliarijos šefu Hansu Heinrichu Lammersu ir nacių partijos kanceliarijos vadovu Martinu Bormannu. Posėdžio metu buvo aptarta galimybė ir būtinybė vaikų eutanazijos praktiką panaudoti ir suaugusių psichiškai nepilnaverčių asmenų atžvilgiu. Šalyje pradėtas visuotinis fiziškai ir psichiškai neįgalių asmenų suregistravimas.

Taip gimė projektas, kurio štabas 1940 metų balandį įsikūrė erdviame biure Berlyne, adresu Tyrgarteno gatvė 4. Iš čia ir kilo pavadinimas T4. Iš pradžių programos iniciatorių ambicijos buvo gana kuklios: sunaikinti ketinta tik neišgydomomis ligomis sergančius vaikus iki trejų metų, bet vėliau į programos rėmus pateko ir paaugliai iki 17 metų.

Bet kokia rimta paveldima liga tapdavo pretekstu nužudyti. 1940 metais net buvo įsteigta speciali asociacija, kurios nariai, remdamiesi tik ataskaitomis ir nematydami nei pačių vaikų, nei jų medicinos kortelių, spręsdavo kiekvieno iš jų likimą, vadovaudamiesi ekonominiais kriterijais. Tie mažyliai, kurių intelekto koeficientas atrodė per menkas, kad jie ateityje duotų kokios nors naudos valstybei, arba tie, kurie dėl fizinių problemų ateityje nebūtų galėję dirbti, buvo pasmerkti.

Vokietijoje buvo sukurta 30 „specializuotų vaikų skyrių“, kuriuose, pačiais kukliausiais paskaičiavimais, buvo nužudyta per 5 tūkstančiai neįgalių vaikų. Tačiau tebesitęsiantys tyrinėjimai atskleidžia vis naujų duomenų, o šis skaičius nesiliauja augęs.

Žinoma, programa T4 nebuvo plačiai reklamuojama, stengtasi ją išlaikyti bent iš dalies slaptą. Bet tokią ylą buvo sunku paslėpti maiše, gandai ėmė sklisti vis plačiau. Beje, T4 programos realizavimas niekada nebuvo vadinamas tiesiogiai – žudymu. Šių veiksmų įvardijimui buvo vartojami žodžiai „eutanazija“, „dezinfekcija“, o taip pat sąvoka Gnadetod, kurią galima išversti kaip „mirtis iš gailestingumo“.

Nuosprendis būdavo priimamas be tėvų sutikimo. Jie tik būdavo informuojami, kad jų vaikas mirė klinikoje nuo, pavyzdžiui, plaučių uždegimo arba kitos pakankamai „padorios“ priežasties. Iš tikrųjų vaikams suleisdavo didelę barbitūratų dozę arba tiesiog liaudavosi maitinti, o dėl to vaikas mirdavo iš bado.

Išsigelbėjimo minusas ir lemtingasis pliusas

Propagandos paveikta vokiečių tauta neketino protestuoti dėl šių „naujovių“. Dar daugiau, kaip ir Kretschmarų šeimyna, kai kurie tėvai, kuriems gimė nesveiki vaikai, patys atveždavo juos į vaikų eutanazijos centrus ir rašydavo prašymus juos sunaikinti.

Daugybė gydytojų psichiatrų, net ir žinomų visame pasaulyje, aktyviai bendrininkavo legalizuojant masines žmogžudystes. Tik nedaugelis sugebėjo pasipriešinti ir atsisakyti dalyvauti nusikaltimuose.

Buvo reglamentuoti programos aukų atrinkimo principai. Buvo pildomos anketos, kurias nagrinėjo keturiasdešimt du specialiai parengti „ekspertai“. Susipažinęs su tokia anketa „specialistas“ brūkštelėdavo ant jos mėlyną minusą, reiškusį „palikti gyvą“, arba raudoną pliusą, reiškusį mirtį.

Pradinę informaciją anketoms rinko gydymo įstaigų darbuotojai, visiškai neįtariantys apie tikrą tokio atidaus dėmesio jų pacientams priežastį. Buvo manoma, kad šie duomenys būtini tiksliam ekonominių išlaidų planavimui. Tačiau kai Vokietijoje ėmė sklisti gandai apie tikrąją informacijos rinkimo priežastį, kai kurie klinikų vadovai atsisakė dalyvauti šiame procese. Deja, situacijos tai nepakeitė: į tas klinikas, kurios kategoriškai atsisakė bendradarbiauti su eutanazijos programa, atvyko specialiai parengti gydytojai.

Tokios ligos, kaip epilepsija, šizofrenija, silpnaprotystė, encefalitas buvo nenuginčijamos priežastys pritaikyti eutanaziją. Paralyžiuoti pacientai ir psichikos sutrikimų turintys žmonės, nesugebantys užsiimti fiziniu darbu, taip pat beveik neturėjo jokių galimybių išsigelbėti. Be to, buvo laikoma teisinga numarinti tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių buvo gydomi ilgiau nei penkerius metus, o taip pat „ne arijų“ kilmės pacientus.

Aktualia T4 programos problema tapo klausimas, kokiu būdu sunaikinti visas „žmogiškąsias šiukšles“ su mažiausiomis ekonominėmis sąnaudomis ir didžiausiu technologiniu efektyvumu. Po bandymų ir klaidų – tokių kaip mirtinų preparatų injekcijos arba numarinimas badu – apsistota ties dujų kameromis. Šie įrenginiai, kurie vėliau atsirado mirties lageriuose, dažniausiai įkurtuose nacistų okupuotose teritorijose, ir paprastai skirti žydų naikinimui, iš pradžių išbandyti su vokiečiais pačios Vokietijos teritorijoje.

Materialinė žudymų sistemos bazė buvo gerai apgalvota. Pirmiausia, egzistavo „Reicho gydymo ir slaugos įstaigų darbuotojų bendrija“, tarp kurios užduočių buvo sergančių asmenų registracijos kortelių užpildymas ir visos būtinos informacijos apie juos surinkimas. Speciali įmonė „Gemeinnützige Krankentransport GmbH“ (vok. – nekomercinis ligoninių transportas) vykdė ligonių pervežimą iš klinikų į žudymo centrus. Dar viena nekomercinė organizacija užsiėmė patalpų nuoma programos poreikiams, o taip pat buvo atsakinga už įrangą ir personalo parinkimą. Pagaliau dar viena organizacija dėliojo visus finansinius planus ir tvarkė sąskaitas.

Programai T4 vykdyti buvo sukurti septyni svarbiausi centrai, prie kiekvieno iš kurių egzistavo po psichiatrijos klinikų tinklą. Šiuose centruose buvo įrengtos specialios patalpos, išoriškai panašios į dušines, išklijuotos plytelėmis, su butaforiniais dušais. Išilgai sienų buvo nutiesti vamzdžiai, tačiau anaiptol ne šildymui. Jais atitekėdavo mirtinos dujos, kurias paleisdavo, kai patalpa su pacientais būdavo aklinai uždaroma.

Po valandos lavonus išveždavo, sudegindavo krematoriumų krosnyse, o pelenus arba išpildavo į upę, arba išbarstydavo galiniame centro kieme. O kai kada išsiųsdavo voke nužudytojo giminaičiams, pridėdami pažymą apie mirtį nuo kokio nors visiškai rutininio susirgimo.

Pragaras Zonenšteine

Įsimintinais atvirukiniais peizažais pasižymintis nedidelis Pirnos miestas Saksonijoje buvo viena iš tų septynių vietų, kuriose pagal programą T4 buvo vykdomos žmogžudystės. Čia žudoma buvo senovinėje Zonenšteino pilyje.

Pilis dar XIX amžiuje buvo pertvarkyta į psichiatrijos kliniką, kuri išgarsėjo visoje Europoje ir užsitarnavo neblogą reputaciją. Niekas nepranašavo gydyklai Zonenšteino pilyje tragiško likimo iki pat 1928 metų, kol jos direktoriumi netapo Paulius Nitsche, vienas iš aktyviausių „rasinės higienos“, eutanazijos ir priverstinės sterilizacijos šalininkų.

Praėjus metams po jo paskyrimo, dar net neatėjus į valdžią nacistams, klinika buvo perkvalifikuota į vadinamąją karo ligoninę ir „stovyklą persikėlėliams“. Tuo pat metu ji tapo uždaryta plačiajai visuomenei.

Nuo 1940 metų pavasario Zonenšteine buvo oficialiai įsteigtas programos T4 žudymo centras. Korpuse Nr. 16, pasislėpusiame ligoninės komplekso centre ir iš visų pusių apjuostame tvora, buvo įrengta dujų kamera ir krematoriumas. 1940 metų vasarą šis „mirties institutas“ pradėjo veikti. Jame dirbo beveik šimtas darbuotojų: gydytojų, slaugių, slaugytojų, valdininkų, vairuotojų ir net policininkų.

Kelis kartus per savaitę iš įvairių Vokietijos žemių į Pirną suveždavo pacientus – tiek suaugusius, tiek ir vaikus iš Giorlico ir Chemnico miestų klinikų „vaikų skyrių“. Praėjus kelioms dienoms po jų atvykimo, Zonenšteino registracijos biuro valdininkai nelaimingųjų giminaičiams išsiųsdavo mirties liudijimus su užuojautomis, nurodydami sufalsifikuotas mirties priežastis.

Per 15 centro darbo mėnesių Zonenšteino pilies dujų kamerose buvo nužudyta 13 720 žmonių. Tačiau gandai apie programos T4 mirties konvejerį ėmė sklisti už šios pilies ir kitų panašių įstaigų ribų. Žmonės sunerimo, kai kurie bažnyčios atstovai netgi viešai pasmerkė eutanaziją. Ideologinei nacijos vienybei, kurią taip atkakliai kūrė nacistai, iškilo pavojus. Todėl 1941 metų rugpjūtį A.Hitleris pasirašė įsaką nutraukti programą. Iki to laiko jau buvo nužudyta per 70 tūkstančių suaugusių ir vaikų su protiniais ir fiziniais sutrikimais.

Tačiau nacistai neskubėjo laužyti gerai sustyguoto žmonių naikinimo mechanizmo. Dar labiau įslaptinę centrų veiklą, jie tęsė pradėtus darbus. 1941 metų vasarą į Zonenšteiną pagal „Akcijos 14f13“ planą buvo atvežta Zaksenhauzeno, Buchenvaldo ir Aušvico lagerių, kuriuose tuo metu dar nebuvo įrengtos dujų kameros, kalinių.

Tad naikinimo technika nedulkėjo be darbo. O ir žudyti išmokyti profesionalai buvo labai svarbūs režimui: trečdalis Zonenšteino centro darbuotojų išvyko dirbti į Sobiboro, Treblinkos ir Belžeco mirties lagerius okupuotos Lenkijos teritorijoje. Masinio žudymo mašina, išbandyta su T4 aukomis, netrukus pasiekė daug baisesnes apsukas – jos sunaikinti žmonės jau imti skaičiuoti milijonais.

Dabar, praėjus 75 metams po to, kai nacistinės eugenikos ir medicininių eksperimentų įkvėpėjai stojo prieš teismą, Zonenšteino pilyje veikia programos T4 aukų atminimo centras. Stebėtina, tačiau pilies apylinkėse, kaip ir anksčiau, yra įsikūrusi žmonių su ribotomis galimybėmis klinika ir reabilitacijos centras.

Komentarai (4)