Šveicarijos Alpėse – pribloškiantis radinys: mokslininkai aptiko didžiausio jūrų monstro Europoje fosilijas (Foto) ()
Šveicarijos Alpėse aptikti trys itin reti milžiniškų jūrų būtybių – ichtiozaurų – fosilijų rinkiniai iš vėlyvojo triaso periodo. Skaičiuojama, kad šie vadenynų galiūnai gyveno prieš maždaug 205 mln. metų.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ichtiozaurai buvo didžiuliai jūrų ropliai, turintys pailgą kūno formą. Manoma, kad šios būtybės išsivystė jau po permo-triaso masinio rūšių išnykimo, vykusio prieš maždaug 250 mln. metų. Tąsyk išnyko apie du trečdalius sausumos būtybių ir apie 96 proc. jūrų gyvūnų.
Paleontologai mano, kad naujai atrastų ichtiozaurų rūšių fosilijos priklauso didžiausiems kada nors gyvenusiems padarams, rašoma peržiūrai pateiktame moksliniame straipsnyje „Journal of Vertebrate Paleontology“.
Fosilijos buvo aptiktos Šveicarijos Alpėse 1976-1990 metais ir iki šiol buvo tyrinėjamos. Vienas iš įspūdingiausių egzempliorių – nulūžusio danties fragmentas, t. y. danties šaknis, kurios skersmuo yra dvigubai didesnis už dantį, kuris priklauso kitam, iki šiol buvusiam didžiausiams žinomam priešistoriniam dantytam jūrų ropliui – 15 metrų ilgio ichtiozaurui.
Kitas nepilnos didžiausio Europoje aptikto ichtiozauro skeleto fosilijos fragmentas – tai stuburo slankstelis (liemens dalies). Mokslininkų skaičiavimais, šis ichtiozauras gali būti didesnis už didžiausią iki šiol žinomą bedantį, 21 metro ilgio jūrų roplį lot. Shastasaurus sikkanniensis, aptiktą Britų Kolumbijoje, Kanadoje.
Vienas iš tyrimo bendraautorių, paleontologų grupės, atradusios fosilijas narys – Dr. Heinzas Furreris. Jis sudarinėjo geologinius „Kösseno formacijos“ žemėlapius Alpėse (vėlyvojo triaso geologinis darinys Alpėse). Daugiau nei prieš 200 mln. metų dabartinė Alpių teritorija dar buvo po vandeniu. Formuojantis Alpių kalnų masyvui per laiką fosilijos atsirado 2800 metrų aukštyje, skaičiuojant nuo dabartinio jūros lygio.
Ciuricho universiteto Paleontologijos instituto ir muziejaus kuratoriumi dirbęs dr. H. Furreris teigė, kad jis labai džiaugėsi atradęs „didžiausią, ilgiausią pasaulyje ichtiozaurą, su storiausiais dantimis iki šiol ir didžiausiu ichtiozauro stuburo slanksteliu, atrastu Europoje“.
Tyrimo vadovas P. Martinas Sandleris iš Bonos Universiteto tikisi, kad „galbūt yra daugiau šių priešistorinių jūrų milžinų fosilijų po Alpių ledynų sluoksniu“.
„Didesnis yra visada geriau. Kūno dydis yra iškirtinis natūralios atrankos privalumas. Gyvybė eis link to, jei tik galės. Žinomos trys gyvūnų rūšys, kurių masės buvo didesnės nei 10-20 tonų – tai ilgakakliai dinozaurai (zauropodai), banginiai ir milžiniški triaso periodo ichtiozaurai“, – teigė P. M. Sandleris.
Skaičiuojama, kad ichtiozaurai, kurių kaulų fosilijos aptiktos Alpėse, svėrė 80 tonų ir plaukiojo hipotetinėje Pantalaso jūroje – didžiajame pasaulio vandenyne, kuris supo Pangėjos superkontinentą vėlyvajame triaso periode, maždaug prieš 205 mln. metų. Šie milžiniški jūrų padarai įsiliejo į Tetijos jūrų ekosistemas, rytinėje Pangėjos dalyje.
Šių vandens roplių didžiausia įvairovė atsirado viduryje triaso periodo ir tik keletas rūšių išliko kreidos periode. Dauguma jų buvo mažesnės už S. Sikkanniensis ir kitas panašias rūšis aprašytas moksliniame tyrime.
Į šių dienų banginius savo dydžiu panašūs ichtiozaurai buvo pailgo kūno ir turėjo vertikalų uodegos peleką. Įprastai ichtiozaurų fosilijos randamos Šiaurės Amerikoje ir Europoje, tačiau šių priešistorinių būtybių fosilijų aptikta ir Pietų Amerikoje, Azijoje ir Australijoje.
Tačiau didžiausių ichtiozaurų rūšių fosilijos daugiausia buvo aptinkamos Šiaurės Amerikoje ir tik keletas Himalajuose ir Naujojoje Kaledonijoje. Tad šių milžiniškų, didžiausių Europos teritorijoje aptiktų ichtiozaurų fosilijos Šveicarijos Alpėse patvirtina faktą apie platesnį jų paplitimą.
Vis dėlto, apie šiuos milžinus yra žinoma labai mažai, tad mokslininkams jie – tarsi praeities vaiduokliai.
Yra įrodymų, kad kai kurie ichtiozaurai buvo mėlynojo banginio dydžio – pavyzdžiui bedančio ichtiozauro žandikaulio kaulas iš Jungtinės Karalystės. Arba 1878 metų rašytinis dokumentas apie 45 cm skersmens ichtiozauro stuburo slankstelius, rastus Naujojoje Zelandijoje. Deja, bet šios fosilijos taip ir nepasiekė Londono ir, greičiausiai, dingo jūroje.
Todėl P. Martinas Sandleris pažymi, „kad tai, jog apie tokius didelius ichtiozaurus yra žinoma taip mažai, nepaisant milžiniško dydžio fosilijų, yra gėda paleontologijai. Tačiau tikimės, kad įveiksime šį iššūkį, kai netrukus rasime naujų ir dar geresnių fosilijų“.
Mokslininkai mano, kad šios fosilijos iš Alpių priklauso paskutiniesiems „leviatanams“ – mistifikuotoms milžiniškoms jūrų būtybėms. „Nevadoje, JAV, matome jų pradžią, o Alpėse – jų pabaigą. Tik vidutinio dydžio – maždaug delfino ar orkos formos ichtiozaurai išgyveno iki juros periodo“, – aiškino P. Martinas Sandleris.
Įprastai mažesni ichtiozaurai buvo dantyti, tuo tarpu dauguma didžiųjų ichtiozaurų, manoma, buvo bedančiai – vietoje to, kad auką sučiuptų dantimis, jie ją tiesiog „prarydavo įsiurbę“. Didieji, ko gero, maitinosi galvakojais, tuo tarpu dantis turėję milžinai ichtiozaurai mito mažesniais ichtiozaurais arba stambiomis žuvimis“, – teigė P. Martinas Sandleris.
Dantis, kuris aprašytas tyrime, tėra antras įrodymas apie milžinišką dantytą ichtiozaurą – ankstesnis įrodynmas priklauso 15 metrų ilgio lot. Himalayasaurus. Manoma, kad šių rūšių ichtiozaurai tuometėje ekosistemoje užėmė panašią vietą kaip dabar kašalotai ar orkos. Beje, ichtiozaurų dantys buvo lenkti į vidų taip, kaip dabartinių jų įpėdinių – jūrų žinduolių – ir buvo skirti stambiam grobiui sučiupti.
„Tiesa, sudėtinga pasakyti, ar dantis priklauso dideliam ichtiozaurui su milžiniškais dantimis, ar milžiniškam ichtiozaurui su vidutinio dydžio dantimis“, – svarstė P. M. Sandleris. Mat dantis, aprašytas tyrime, yra nulužęs pusiau – likusi tik jo šaknies dalis be karūnos. Vis dėlto dantų anatomijos ypatumai leido tyrėjams nustatyti, kad jis priklauso ichtiozaurui.
Anot mokslininkų, ichtiozaurų dantys turi unikalią dentino fiziologinę savybę, kuri išsiskiria iš kitų roplių. Vienintelė kita grupė, turinti panašią dantų savybę – tai varanai.
Mokslininkų Alpėse aptiktų ichtiozaurų skeleto likučių fosilijų rinkiniai, kuriuos sudaro stuburo slankstelis, dešimt šonkaulių fragmentų ir septyni fragmentai, susiję su stuburu, priklauso Shastasauridae šeimai, kurią sudaro milžinai ichtiozaurai – lot. Shastasaurus, Shonisaurus ir Himalayasaurus.
Pagal turimas kaulų fosilijas manoma, kad jie buvo panašaus dydžio arba kiek mažesni už S. sikkanniensis. Tikslų dydį nustatyti sudėtinga dėl to, kad fosilijos buvo deformuotos dėl vietovėje vykusių tektoninių plokščių judėjimo – per šimtus milijonų metų ichtiozaurų kaulai iš jūros dugno atsirado Alpių kalnų ledynuose, 2800 m virš jūros lygio. Manoma, kad vietovė Alpėse, kurioje aptiktos ichtiozaurų fosilijos, kadaise buvo plati ir sekli įlanka.
Tuo pačiu tai prideda ir šiek tiek dvejonių – mat ichtiozaurai yra milžiniški gyvūnai, kuriems tinkamesnės vietos gyventi – gilesnės vandenynų vietovės. Tad manoma, kad ichtiozaurai į seklesnius vandenis užklysdavo sekdami paskui būrius žuvų ir taip žūdavo – panašiai, kaip šiais laikais į seklius vandenis dėl įvairių priežasčių įplaukę banginiai.
Šaltiniai:
https://www.tandfonline.com/doi/full/10.1080/02724634.2021.2046017
https://edition.cnn.com/2022/04/28/world/ichthyosaur-fossil-swiss-alps-scn/index.html