Pamenate veiksmo filmuose labai paplitusias scenas, kuomet didelio streso metu herojams aplink vykstantys įvykiai tarsi sulėtėja – puikus to pavyzdys galėtų būti filmas „Matrica“ (The Matrix), kuomet pagrindinis veikėjas Neo išsisukdamas nuo kulkų stebi jas tarsi sulėtintame kadre. Apie tai, jog streso akimirkos užtrunka „visą amžinybę“ pasakoja dauguma jas išgyvenusių žmonių. Tačiau kodėl taip yra? Ar dėl adrenalino kiekio smegenys ima žymiai greičiau mąstyti ir sąlyginai aplinka „sustingsta“? Ar veikia kokia kita priežastis? Štai į šiuos klausimus ir pasišovė surasti atsakymus medicinos koledžo mokslininkai. Kaip jiems sekėsi, skaitykite toliau.

Tyrimams vadovavo Beiloro medicinos koledžo (Baylor College of Medicine) neurobiologijos, psichiatrijos ir žmogaus elgsenos mokslų docentas David Eagleman ir du jo aspirantai Chess Stetson bei Matthew Fiesta. Pirmiausia jie nusprendė išsiaiškinti ar tikrai stresinėje situacijoje laikas tarsi sulėtėja. Pasirodo, viskas atvirkščiai – prie didžiulės įtampos žmonės jaučiasi, jog aplinkinis pasaulis ne tik nelėtina tempo, bet netgi viskas greitėja, o jie patys jame juda labai ir labai pamažu.

Toks subjektyvus laiko „iškraipymas“ įvyksta ne dėl smegenyse išsiskiriančio didelio adrenalino kiekio. Mokslininku manymu, tai greičiausiai įtakoja labai didelis informacijos kiekis, kuris įtampos metu užgriūva smegenis.

Turbūt įdomu, kaip mokslininkai atliko pačius eksperimentus, jog nustatyti tokias žmogaus reakcijas. Tam, savaime suprantama, reikėjo eksperimento dalyvius gerokai išgąsdinti – jų stresinė būsena privalėjo būti maksimaliai išreikšta. Pradinė idėja panaudoti amerikietiškus kalnelius atkrito – pasiekiamas išgąsčio kiekis yra mažesnis, nei mokslininkams reikėjo. Pasirinktas unikalus sprendimas – nuspręsta eksperimento dalyvius „išmesti“ iš milžiniško 50 metrų aukščio be apsauginių virvių ir dar nugara į žemę. Aišku, apačioje jų laukė ištiestas specialus tinklas Suspended Catch Air Device — SCAD.

Šį šuolį išbandė ir eksperimento vadovas David Eagleman. Jo žodžiais tariant, „tai buvo pats baisiausias mano gyvenimo įvykis, nežiūrint net ir to, jog suvokiau, kad mano šuolis bus absoliučiai saugus“.

Toks šuoliukas tikrai nesunkiai sukelia adrenalino bangą, juk jau po trijų skrydžio sekundžių krentančiojo greitis pasiekia 113 km/h. Kaip pasakojo atsitiktiniai eksperimento savanoriai, skrydis jiems atrodė mažiausiai tris kartus ilgesnis nei tais atvejais, kuomet šuolį jie stebėjo iš šalies.

Tai buvo pirmoji eksperimento dalis. Antrasis etapas skirtas praktiniam išsiaiškinimui ar tikrai pavojingose gyvenimo situacijose žmogus reaguoja greičiau ir sugeba priimti didesnį kiekį informacijos. Tam ant dalyvio riešo buvo užsegtas specialus indikatorinis ekranas – įtaisas, labai panašus į didelį laikrodį.

Skirtumas nuo paprasto laikrodžio tame, jog jis valandų nerodė, o pagrindinė jo funkcija buvo tam tikru greičiu mirksėti kažkokį tai skaičių. Mirksėjimo greitis buvo reguliuojamas. Na, idėjos principas panašus kaip ir su televizoriaus kadrais. Jeigu - vaizdas keičiasi lėčiau nei 50 Hz dažniu, žmogaus akis jaučia mirgėjimą, o dar labiau sulėtinus dažnį, galima matyti atskirus kadrus. Taigi, tyrėjai „laikrodyje“ nustatė vidutinį mirksėjimo dažnį, kurį normali akis supranta ir atskiria visus pavienius kadrus. Tačiau jeigu streso akimirkoj žmogaus suvokimas yra žymiai greitesnis, tuomet jis galėtų atskirti ir dideliu dažniu mirksinčius skaičius. Taip ir padaryta – prieš šuolį „laikrodžio“ mirksėjimas padidintas ir po šuolio dalyvis turi pasakyti ar matė besikeičiančius skaičius.

Tačiau nei vienas dalyvis nesugebėjo pastebėti didesniu greičiu bėgančių kadrų – aišku, jei šuolio metu jie tikrai sugebėjo žiūrėti į ekraną. Tačiau mokslininkai nusprendė, jog viskas vyko kaip ir turėjo vykti, ir dėl iškreipto laiko suvokimo kaltas ne greitesnis mąstymas, o paprasta atmintis. Kuomet žmogus labai išsigąsta ypač aktyviai ima veikti smegenų sritis, vadinama amygdala vardu. Ji aktyviai surenka pavojaus metu patirtus įspūdžius – tuo tarpu kitos smegenų sritys dirba joms įprastu greičiu.

„To rezultate prisiminimai apie bauginančias situacijas tampa žymiai stipresni ir gilesni“, - aiškina Eagleman. „O kuo didesnis apie įvykį informacijos kiekis išsaugomas, tuo ilgesnis jis ir atrodo“.

Taip vyksta ir su žmogaus gyvenimu. Vaikystėje, kuomet kiekviena diena kupina naujų atradimų ir įspūdžių, prisiminimuose ji atrodo žymiai ilgesnė. Todėl prisiminimuose pas mus metų laikai, šventės, susitikimai atrodo ilgesni, gražesni, kažkuo išskirtinesni. Tačiau suaugus, mes esame labai daug ką patyrę ir daugelis įvykių jau nebūna nauji, todėl jie ne taip giliai įstringa, o ir rezultate atrodo, jog trunka trumpiau. Tad suaugusiems gyvenimas bėga žymiai greičiau nei vaikams.

Kad tai įrodytų, mokslininkas su savo doktorantais atliko tokį eksperimentą. Mokslininkai eksperimento dalyviams iš eilės rodydavo sumaišytas kortas, tarkim tokiu eiliškumu: telefonas – telefonas – puodelis –telefonas. Nežiūrint to, jog visų paveikslėlių išlaikymas ekrane užtrukdavo vienodą laiko tarpą, visiems dalyviams atrodė, jog puodelis buvo rodomas ilgiau.

„Mums tik atrodo, jog vienas ar kitas įvykis užtruko ilgą laiko tarpą, iš tikro toks pojūtis atsiranda tik vėliau, smegenims apdorojant prisiminimus“, - aiškina Eagleman. Išsamiai apie šiuos tyrimus galite perskaityti žurnale PloS publikuotuose straipsniuose čia ir čia.

Plačiau: Why Time Seems to Slow Down in Emergencies

Komentarai (0)