Kvantinė magija be „vaiduokliškos sąveikos“ (39)
Kvantmechaninis susietumas (angl. entanglement) yra žinomo kvantinio teleportavimo eksperimento šerdis. Šis reiškinys Alberto Einšteino buvo pavadintas kaip „vaiduokliška sąveika dideliu atstumu“. Grupė mokslininkų iš Vienos universiteto ir Austrijos mokslų akademijos Kvantinės optikos ir kvantinės informacijos instituto sukonstravo sistemą, kurioje susietumas nėra galimas. Tačiau gauti rezultatai negali būti paaiškinti klasikinės fizikos rėmuose. Grupės atliktas darbas buvo atspausdintas „Nature“ žurnale.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kartą kvantinės informacijos teorijos pionierius Ašeris Peresas (Asher Peres) juokais savo laiške kolegai (Dagmarui Brušui – Dagmar Bruß) užsiminė, kad susietumas yra „kvantinių magų“ triukas, o sukuriamo reiškinio negali pakartoti „klasikiniai magai“. Kai dvi dalelės yra susietos, tai matavimo atlikimas su viena iš jų tuojau pat paveikia kitą dalelę. Ir nesvarbu, kiek toli yra dalelės viena nuo kitos. Mokslininkų grupė, vadovaujama Antono Zeilingerio, iškėlė klausimą – o kas atsitiktų, jeigu eksperimentas būtų atliktas sistemoje, kurioje negalimas susietumas. Ar kvantiniai magai vis dar turėtų pranašumą virš klasikinių magų?
Savo eksperimente fizikai panaudojo kutritą (angl. qutrit), tai yra kvantinę sistemą, sudarytą iš vieno fotono, kuris gali būti trijose skirtingose būsenose. „Mes savo eksperimentu parodėme, kad kvantinės mechanikos matavimai negali būti paaiškinti klasikinės fizikos rėmuose net ir tada, kai nėra kvantinio susietumo“ – paaiškino Radekas Lapkievičius (Radek Lapkiewicz).
Kvantinė fizika labai stipriai skiriasi nuo mūsų kasdieninio supratimo apie pasaulį, kurį mes vadiname klasikine fizika. Panagrinėkime gaublį. Iš tam tikro taško kiekvienu momentų mes galime matyti tik vieną pusrutulį. Sukdami gaublį apie ašį, mes galime susidaryti suprantamą mūsų planetos vaizdą. Žinoma, mes darome prielaidą, kad žemynų forma nesikeičia tuo metu, kai mes jų nematome.
Tokiu būdu, remdamiesi savo patirtimi bei klasikinės fizikos prielaidomis, mes priskiriame tam tikras savybes sistemai, kurios, iš tikrųjų, negalime stebėti. Tačiau taip nėra, jei eksperimente naudosime kvantinį gaublį. Skirtingai nuo klasikinio gaublio, kuriame, remiantis klasikinių savybių prielaidomis, atskiros dalys dera viena prie kitos lyg vaikų dėlionėje, kvantiniame gaublyje atskiros dalys jau gražiai nebesijungia. Tačiau atskiros kvantinio gaublio dalys nėra atsitiktinės. Yra galimybė apskaičiuoti, kaip, atlikus stebėjimą, atskiros dalys skirsis viena nuo kitos.
