Kaip skelbia fondas „Svobodnaja Buriatija“, sutartis su Rusijos kariuomene jau nutraukė beveik 500 karių iš Buriatijos. Nors ir parašė bei pateikė reikiamus prašymus, taip paprastai išvykti jiems nepavyksta: iš daugumos atimti mobiliojo ryšio telefonai, jie netgi apgaulės būdu bandomi sugrąžinti į karinių veiksmų zoną.

Fondo „Svobodnaja Buriatija“ viceprezidentė Viktorija Maladajeva „Nostojaščiaje vremia“ eteryje daugiau papasakojo apie dabartinę situaciją, sunkumus, su kuriais susiduria norintieji grįžti iš fronto kariai, ir kaip respublikoje ir toliau vyksta slapta mobilizacija.

– Jūsų fondas skelbia, kad kariauti už Rusiją Ukrainoje atsisakė jau beveik 500 karių iš Buriatijos, tačiau į namus iš karo sugrįžo tik 150 žmonių, tiesa?

– Iš Ukrainos išskrido lėktuvas su 150 karių. Dauguma iš jų išsilaipino Buriatijoje.

– O kur likusieji?

– Jie skrido į kitus regionus. Reikalas tas, kad mūsų fondas padeda ne tik kariams iš Buriatijos, bet ir talkina kariams, norintiems sugrįžti namo ir į Chabarovsko kraštą, į Maskvą, į Užbaikalės kraštą ir kitus regionus.

– Tai reiškia, kad, remiantis jūsų turimais duomenimis, iš Ukrainos išvyko 500 žmonių?

– Į mūsų fondą su pagalbos prašymais kreipėsi beveik 500. Suteikėme teisinę pagalbą, suteikėme detalią instrukciją, kaip nutraukti sutartį.

– Papasakokite, ką žmonės rašo tuose prašymuose, ką pasakoja telefonu, kai galiausiai pavyksta jums prisiskambinti?

– Iš esmės su tokiais dalykais susiduriame nuo pat karo pradžios, tada dar neturėjome teisininkų, o kreipimųsi iš artimųjų buvo daugybė. Visi domėjosi, kaip galima tuos vyrus susigrąžinti namo. Supratome, kad be teisininkų pagalbos neišsiversime. Konsultavomės su Aleksejumi Tabalovu – garsiu Rusijoje žmogaus teisių gynėju. Jo sąskaitoje – daug sėkmingų bylų, kaip pavyko sugrąžinti namo karius. Ir jis mums padėjo parengti labai aiškias teisines instrukcijas, kaip nutraukti sutartį. O žmonės rašė: „Mes daugiau nebenorim. Ką daryti?“.

Artimieji rašė labai daug, sūnų ieškančios motinos, buvo atvejų, kai viena moteris norėjo susigrąžinti net du sūnus. Visi nori, kad jų artimieji sugrįžtų, nes niekas nenori būti okupantais. Ir iš esmės buriatai nesuprato, ko jiems prireikė toje Ukrainoje, ką ten pametė, nes pati Ukrainos denacifikacijos idėja klaidinga, nes mes, kaip tautinė mažuma, Rusijoje nuolat susiduriame su rasizmu ir diskriminacija.

Būtent dėl šios priežasties mes ir inicijavome antirusišką kampaniją „Denacifikacijos reikia pačiai Rusijai“. Sulaukėme daugiau nei trijų tūkstančių istorijų. Jos tiesiog neįtikėtinos. Atrodytų, kad tokių dalykų iš viso nebeturėtų būti, bet mes, fondo nariai ir vadovai, ne vieną kartą Rusijoje patyrėme, ką reiškia tikrų tikriausia diskriminacija.

Per šią žinutę mes norėjome pasiekti savo tautiečius ir pasakyti, kad jiems nereikia vykti kariauti į Ukrainą, nes ten nėra nei nacistų, nei banderovcų. Ir mūsų žodžiai sukėlė atgarsį, juos išgirdo. Mums pradėjo rašyti labai daug žmonių su prašymais padėti nutraukti sutartis.

– O tie žmonės, kurie skambina tiesiai iš Ukrainos teritorijos, ką jums sako?

– Jie pasakoja siaubingus dalykus. Pirmiausia, juos ten laiko prieš jų valią. Neseniai susidūrėme su keliais kariais, kurie buvo sulaikyti Alčivske. Jie prieš tris savaites buvo pateikę prašymus nutraukti sutartis, tačiau vadas atsisakė juos priimti. Atidavė ekipuotę, ginklus, jau buvo stotyje, norėjo patys nusigauti iki savo karinio dalinio, kad parašytų prašymą atleisti, bet juos sulaikė karo policija, išvežė priešinga kryptimi, kalino rūsyje.

Trumpai tariant, jais naudojasi kaip darbo jėga. O jie labai bijojo, kad be ekipuotės išsiųs atgal į frontą, kur be ginklų jie kone iškart ir pražus. Jie iššoko iš autobuso. Ir praktiškai vakar Ukrainos gynybos ministerijos grupėje feisbuke buvo paskelbtas perimtas pokalbis, patvirtinantis mūsų žodžius. Karys ten kalba tą patį, kad šoko lauk iš autobuso, ir kad juos apgaule ar prievarta veža atgal į frontą.

– O ar patys rusai, tie, kurie atstovauja toms vadinamosioms respublikoms, su žmonėmis iš Buriatijos elgiasi kažkaip kitaip? Tiesiog meta juos į frontą?

– Tai labai aiškiai iliustruoja nuostoliai. Didžiausi nuostoliai kalbant apie buriatus buvo patirti karo pradžioje. Tai labai aiškiai matėsi statistikoje. Buvo tikras krovinio 200 škvalas, ir po šiai dienai, deja, srautas reguliarus. Buriatijoje visi labai puikiai supranta, kad mūsų daliniai paversti „patrankų mėsa“. Tai liudija ir perimti pokalbiai. Nes mūsiškių jiems negaila, todėl į frontą ir meta buriatus, tuvius, dagestaniečius, kalmukus ir kitus. Todėl mes ir patiriame didžiausių nuostolių.

– Gegužę jūsų fondas minėjo 112 pavardžių. Dabar žurnalistai rašo apie 150 Buriatijos gyventojų. Visi jie žuvo Ukrainoje. Ar turime kažkokių naujų duomenų?

– Reikia suprasti, kad tai tik oficialūs duomenys. Pas mus daugiau nei 250 žuvusiųjų – tie, kurie tarnavo, gimė ar augo Buriatijoje.

– Ir iš tikrųjų karo pradžioje būta didelių nuostolių, Buriatija iš tikrųjų buvo respublika, kur buvo laidojama daug žuvusiųjų. Žmonės nebenori kariauti iš dalies dar ir dėl to, kad pamatė, kiek daug aukų?

– Žinoma. Mūsų vietos valdžia jau pradėjo slėpti tikruosius skaičius. Jei anksčiau tie skaičiai buvo prieinami ir matomi visur, tai dabar ir patys žmonės mato, kas dedasi, kiek mūsiškių ten padeda galvas, tad jau duotas nurodymas slėpti. Dabar tik kažkokie rajoniniai šaltiniai išdrįsta skelbti. Baisiausia tai, kad mūsų respublikos vadovybė bando uždengti žmonėms akis, ir kiekvieną dieną organizuoja festivalius, šventes, renginius.

Jau greitai parengsime šiai temai skirtą medžiagą, nes susidaro įspūdis, kad pas mus kiekvieną dieną šventė, net ir agurkų festivalis. Apie ką čia galima daugiau kalbėti? Kokie gali būti festivaliai ir šventės, kai kiekvieną dieną žūsta mūsų žmonės? Buriatijoje greičiausiai nebeliko nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietęs šis karas. Visi rašo: „Mano draugas žuvo. Žuvo mano klasės draugas. Žuvo pažįstamas. Brolis. Vyras“ – ir taip toliau. Ir tai tiesiog siaubinga.

Toks jausmas, kad gyvename Antrojo pasaulinio karo metais, kai iš tikrųjų karas nepagailėjo nė vienos šeimos. Ir ta pati tragedija dabar ištikusi Buriatijos gyventojus. Ir mes puikiai suprantame, kad tas karas mums visai nereikalingas. Jis absoliučiai ksenofobinis. Jeigu Rusijoje būtų tolerantiška visuomenė, tuomet niekas nebūtų palaikęs pačios Ukrainos denacifikacijos idėjos. Kadangi pas mus absoliučiai normalu sakyti „siauraakiai čiurkos“, nešdinkitės atgal į tą savo Kiniją“, tai... Todėl Ukrainos denacifikacijos idėja Rusijoje ir sulaukė nemenko visuomenės palaikymo.

– Ar teisingai suprantu, kad, nepaisant visko, kažkokia slapta mobilizacija Buriatijoje vis tiek vyksta?

– Taip. Baisiausia, kad be jos neapsiėjo ir mūsų nacionalinė šventė „Surcharban“, į kurią žmonės traukia šeimomis. Tai valstybinė buriatų šventė. Ir būtent ten verbavo žmones, kas sukėlė audringą visuomenės reakciją. Juolab, kad pas mus tiek žuvusiųjų. Noriu pabrėžti, kad žuvo dar du žmonės, kurie oficialiai buvo belaisviai – tai Sergejus Očirovas ir Danilas Dmitrijevas. Bet mobilizacija tęsiasi. Ir respublikų vadovų laukia rinkimai, jie visai ant nosies, todėl nori rodyti tik gerus skaičius.

Komentarai ()