Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas perspėja, kad žmoniją nuo branduolinio susinaikinimo skiria vos vienas apsiskaičiavimas. O pasaulis susiduria su tokia grėsme, kokios nebuvo nuo pat Šaltojo karo laikų. Apie branduolinio ginklo panaudojimo galimybes, detales ir galiojančius teisės aktus Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo ekspertai.

Ar įmanoma susitarti dėl mažinimo?

Prieš pat karą Ukrainoje, prieš dar labiau pašlijusius JAV ir Kinijos santykius dėl Taivano, penkios nuolatinės Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narės – Jungtinės Valstijos, Kinija, Rusija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija – įsipareigojo užkirsti kelią tolesniam branduolinių ginklų platinimui. Joe Bidenas toliau skatina Rusiją ir Kiniją pradėti derybas dėl branduolinių ginklų kontrolės, tačiau, ar įmanoma susitarti su tokiomis šalimis?

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doktorantė Neringa Bladaitė teigė, jog šiuo metu sunkiai įmanomas atrodo susitarimas dėl branduolinių ginklų platinimo mažinimo.

„Reikėtų pasakyti, kad tie susitarimai nuolatos vyksta – nuo pat Šaltojo karo pradžios. Mėginimas apriboti tokią didelę destrukcinę jėgą turinčių ginklų naudojimą, tai nuolat vyksta. Tie bandymai tęsiami – kartais iš naujo įgauna pagreitį, kartais vėl atsitraukiama. Tema aktualizavosi įkaitus įtampai tarptautinėje arenoje, kuomet turime karinį konfliktą.

Girdime Vladimiro Putino grasinimus – įspėjimą, priminimą apie tų branduolinių ginklų turėjimą. Tas mėginimas susitarti viena vertus tapo aktualus, bet kita vertus – yra ypatingai sudėtingas kaip niekuomet anksčiau“, – Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ sakė N. Bladaitė.

Jos teigimu, pasaulyje šiuo metu – daugiau branduolinių galių, nei jų buvo Šaltojo karo metu.

„Tai nėra tik dvipolio pasaulio matymas. Turime naujas, nedemokratines šalis, įgijusias branduolinį ginklą, tai jau apsunkina susitarimus kažkokius diplomatinius. Taip pat matome galių balanso persiskirstymo kontekstą, kuris yra ypatingai ryškus šiuo metu. Kinija labai aiškiai varžosi dėl galios pozicijos su JAV. Rusija labai aktyviai demonstruoja revizionistines ambicijas, tai Kinija, matyt, vengtų tokių ginklų mažinimo, nenorėdama prarasti tam tikrų savo strateginių pozicijų.

O Rusija, kuri yra atvirai kariniame konflikte, tą ėjimą į susitarimus mėgintų išnaudoti nebent kaip tam tikrą derybinę poziciją – prašydama mainais kažko kito“, – įžvalgomis Žinių radijo eteryje dalijosi VU TSPMI doktorantė.

Ji priminė, jog po 1945 metų branduoliniai ginklai karo veiksmuose panaudoti nebuvo. Bet branduolinis ginklas po to buvo naudojamas kaip tam tikra atgrasymo priemonė.

„Didžiausią susirūpinimą dabar ir kelia taktinio branduolinio ginklo panaudojimas – mažesnės galios. Bet tai irgi kol kas vertinama kaip mažai tikėtina galimybė“, – kalbėjo N. Bladaitė.

Branduolinis skėtis

VU TSPMI doktorantė N. Bladaitė laidoje taip pat pasakojo, kokiu mechanizmu vadovaujasi NATO.

„Verta paminėti NATO branduolinio pasidalinimo modelį, dar kitaip jis yra vadinamas branduoliniu skėčiu. Iš NATO narių galima labai aiškiai išskirti JAV, Jungtinę Karalystę, kurios turi savo arsenale branduolinių ginklų. Bet čia yra labai svarbus momentas – kaip NATO kontekste figūruoja tik JAV priklausantys ginklai. Jie pagal mano minėtą mechanizmą yra dislokuojami tam tikrose NATO šalyse ir taip sukuriama apsauga. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija išlaiko strateginę autonomiją – jų turimas branduolinės ginkluotės arsenalas yra jų žinioje“

„Tas NATO branduolinio pasidalinimo mechanizmas veikia ir kaip tam tikras sprendimų priėmimo platforma. Jeigu iškiltų poreikis priiminėti tokio masto sprendimą, tai tokį siūlymą turėtų pateikti NATO branduolinio planavimo grupė. Ir jį turėtų jau patvirtinti JAV prezidentas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas“, – pasakojo VU TSPMI docentė.

Mechanizmas, anot N. Bladaitė, užtikrina, kad mažosios NATO valstybės, neturinčios branduolinio ginklo, gali dalyvauti dialoguose priimant sprendimus – kuriose šalyse gali būti dislokuoti ginklai, siūlyti savo infrastruktūrą.

Išleidžia milžiniškus pinigus ginklams naikinti

Mykolo Romerio universiteto (MRU) Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius Saulius Katuoka laidoje džiaugėsi, jog tarptautinėje teisėje susiformavo daug sutarčių, kurios uždraudžia masinio naikinimo ginklus.

„Prie masinio naikinimo ginklų priklauso ne tik branduolinis ginklas, bet ir bakteriologinis ginklas, cheminis ginklas. Pirmiausia buvo pasirašyta sutartis, uždraudžianti bakteriologinį ginklą, po to – cheminį ginklą.

Ir 2021 metais sausio mėnesį įsigaliojo sutartis uždraudžianti branduolinį ginklą. Galiu konstatuoti faktą, kad tarptautinėje teisėje egzistuoja sutartys, uždraudžiančios branduolinį ginklą“, – sakė S. Katuoka.

Paradoksas, anot jo, yra tame, kad pasaulis gamina masinio naikinimo ginklus, o praėjus tam tikram laikui, tuos ginklus jau nori sunaikinti.

MRU Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius S. Katuoka teigė, jog jei Rusija ar Kinija panaudotų branduolinį ginklą, ji sulauktų pasekmių.

„Branduolinio ginklo panaudojimo klausimas yra labai sudėtingas. (…) Jo panaudojimo atvejai paliestų septynis milijardus pasaulio žmonių. Buvęs JT generalinis sekretorius yra pasakęs, kad pasaulyje yra sukaupta tiek branduolinio ginklo, kad pasaulį galima sunaikinti keletą kartų“, – teigė S. Katuoka.

Naikinimo mastas milžiniškas

Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakulteto mokslo darbuotojas dr. Rokas Dobužinskas Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ papasakojo apie branduolinės bombos naikinimo mastą.

„Lyginant su įprastomis karinėmis bombomis, amunicija branduoliniai ginklai yra ne cheminės prigimties, kaip, pavyzdžiui, trotilas, kuris yra parakas. Šiuo atveju, tai yra branduolinės kilmės, kalbama apie apie 10 tūkstančių didesnę energijos kiekį tenkantį vienai masei, nei su įprasta bomba. (…) O termobranduolinės bombos dar tūkstantį kartų galingesnės nei įprastos urano–plutonio bombos.

O kalbant apie mastus – jeigu mes su tona trotilo pasprogdinti kelis namus ar rajoną, tai čia mes kalbėtume apie visišką miestų nušlavimą nuo žemės paviršiaus. O jeigu termobranduolinė – dešimčių kilometrų, gal net šimto kilometrų spindulį“, – pasakojo R. Dobužinskas.

Mokslininkas laidoje taip pat paaiškino, kodėl nėra įmanoma sukurti mažų atominių bombų.

„Yra skirtingos pakopos branduolinių ginklų. Pirmiausia, tam, kad branduolinis suveiktų, jam yra reikalinga kritinė masė – kad susidarytų grandininė reakcija, mums reikia tam tikro kiekio radioaktyvios medžiagos. Jeigu tai yra plutonis, jis yra labai parankus, jo reikia apie 10 kilogramų.

Dėl šios priežasties negalima sukurti labai mažų atominių bombų – jau jos kritinė masė apsprendžia, kad ji bus labai didelės ir galingos. Pačios mažiausios atominės bombos buvo numestos ant Hirošimos ir Nagasakio“, – Žinių radijo laidoje sakė jis.

Komentarai ()