Pranešimai autorių teisių tema dažnai sukelia nemažą dalies internautų pasipiktinimą (jei ne atvirą priešiškumą). Vargu, ar jiems visiškai nerūpi rimta ar lengvesnė literatūra, kinas ir muzika, patys kūrėjai, tūkstančius įdarbinančius, mokesčius mokančios kūrybinės industrijos. Tad iš kur tokia reakcija?

Pamenate, autorių teisėmis Europoje pradėta rūpintis dar Švietimo laikotarpiu, visuotinai pripažinus, jog informacijos, kultūros sklaida itin svarbi visuomenės raidai.

Tuo metu žinios plačiausiai sklido spausdintomis knygomis. Kad jų būtų kuo daugiau, rašytojams ir leidėjams nustatytam laikotarpiui Anglijoje buvo suteiktos monopolinės teisės spausdinti ir pardavinėti savo knygas.

Vėliau daugelyje šalių sutarta, kad dvasinę ir materialinę visuomenės gerovę kelia, ne tik knygų išmintis, bet ir muzikos, dailės, kiti kūriniai, taikomieji mokslo išradimai. Taigi jų autoriams taip pat suteiktos išskirtinės teisės.

Galiausiai šiuolaikinį pavidalą autorių teisės įgavo XIX a. priimtai ir ne kartą tobulintai Berno konvencijai, kuri galioje absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių. Vienas svarbiausių jos principų – išimtinė autoriaus teisė leisti atgaminti arba skelbti kūrinius bet kokia forma ar būdu.

Taip, šis taisyklė susijusi su pajamomis, kurias autorius ar jo įgalioti asmenys, gali gauti leisdami naudoti ir atgaminti kūrinius. Ir net jei materialinė nauda nėra pagrindinis kūrybos motyvas, visuotinai sutariama, kad naudinga yra ginti autorių interesus ir sudaryti jiems sąlygas kūriniais turtinti visuomenę.

Aišku, šiandienos kūriniai, jų paskirtis, kiekis ir prieinamumas yra gerokai pasikeitę. Vis dėlto sprendžiant iš jų apyvartos internete, masinio kopijavimo į skirtingas laikmenas ir įrenginius, kūriniai netapo mažiau reikalingi ar vertingi vartotojams – veikiau atvirkščiai.

O kaip su autorių teisių apsauga? Praėjusią savaitę Europos Parlamentas (EP) savo rezoliucija priminė – liūdesys. Priminė bei paragino vykdomąją valdžią rengti strategiją, kuri numatytų ir teisines kovos su teisių pažeidinėjimais priemones.

Suprantama, vien bausmėmis nieko čia nelaimėsi – reikia ir bendros elektroninės prekybos rinkos, daugiau vartotojams patogių internetinių sprendimų, kurie leistų kūrinius įsigyti legaliai.

Vis dėlto, kaip pastebėjo EP, kur kas pavojingesnėje situacijoje šiuo metu yra kūrybinės industrijos. Dėl masinių autorių teisių pažeidimų jos patiria nemenkus nuostolius, o tai sukelia problemų ES ekonomikai ir gyventojų užimtumui.

Kol laukiame kokių nors veiksmų ES mastu, pačios bendrijos šalys, o ir kai kurios kitos valstybės jau imasi realių darbų. Štai Prancūzijoje ir Airijoje už pakartotinus pažeidimus apribojama prieiga prie interneto. Rusijoje autorių naudai nuo kitų metų bus renkamos kompensacijos už kūrinių kopijavimą asmeniniais tikslais. Naujame Brazilijos autorių teisių įstatyme siūloma padidinti interneto paslaugų mokestį ir jo dalimi taip pat kompensuoti autorių patiriamus.

Lietuvoje irgi mėginama keisti atitinkamus įstatymus, stiprinti autorių teisių apsaugą. Tačiau kol kas tokie bandymai dažniausiai susiduria su nepalenkiamu kai kurių valdžios vyrų, IT bendroves atstovaujančių organizacijų pasipriešinimu (nors ir vieni, ir kiti bent jau žodžiais sako autorius palaiką).

Panašiai, matyt, ir su priešiškomis reakcijomis į pranešimus apie autorių teises: jos parodo tikrąjį rūpestį arba, tiksliau, nesirūpinimą. O skambūs šūkiai, kad mums tai neva rūpi ir yra tik šūkiai. Jeigu negali arba nenori ko nors padaryti realiais veiksmais, tuomet belieka tušti žodžiai.

Martynas Žilionis, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) konsultantas

Komentarai (31)