Šaltasis karas: branduoliniai bandymai su gyvūnais (Video) (13)
Šaltasis karas, prasidėjęs praėjusio amžiaus penktame dešimtmetyje, pirmiausia pasireiškė kaip ekonominė, kultūrinė, ideologinė ir karinė konfrontacija tarp dviejų tuomečių supervalstybių – JAV ir SSRS. Lenktyniaujama buvo beveik visose srityse, tačiau įtempčiausios buvo ginklavimosi varžybos, į kurias buvo įtraukti ir gyvūnai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tiriant gyvūnus siekta numatyti poveikį žmogui
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, JAV vienintelės turėjo atominį ginklą, kuris buvo pagrindinis „koziris“ prieš Sovietų Sąjungą. Hirošimos ir Nagasakio atominiai bombardavimai atskleidė šio naujo ginklo galią ir jo pražūtingas pasekmes bet kokiai gyvybės formai. Klaidinga būtų teigti, kad ginklavimosi varžybos sukosi tik apie branduolinius ginklus, bet jie buvo vienas svarbiausių tų lenktynių objektų.
Hirošimos ir Nagasakio tragedija davė daug informacijos apie radiacijos poveikį žmonėms, bet atominio karo baimė skatino šiuos tyrimus tęsti toliau. Nesigilinant į slaptus abiejų supervalstybių bandymus su žmonėmis, ne ką menkesnės svarbos tapo bandymai su gyvūnais, pirmiausia, žinduoliais – anatominiu požiūriu, artimiausiais gyvūnais žmogui. Tiriant radiacijos poveikį jiems, buvo galima numanyti ir poveikį žmogui.
Ne paslaptis, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV savo branduolinius bandymus vykdė Ramiajame vandenyne Bikini salų atole. Nuo 1946 iki 1956 m. salose buvo įvykdyti 23 branduoliniai sprogdinimai ir visuose buvo naudojami gyvūnai.
Vien 1946 m. eksperimentuose dalyvavo per 4000 beždžionių, kiaulių, ožkų ir žiurkių. Gyvūnai buvo paliekami skirtingais atstumais nuo sprogdinimų, o vėliau buvo stebimos pasekmės.
Nelaimingiausi (o gal laimingiausi?) buvo tie, kurie buvo arčiau sprogimų. Garantuota mirtis – neišvengiama. Toliau esantys gyvūnai patirdavo įvairius apšvitinimo laipsnius. Bandymai neapsiribodavo vien tiesioginiu sprogimo pasekmių tyrimu. Po kai kurių sprogimų į užterštą teritoriją buvo gabenami gyvūnai ir stebima, kiek laiko jie išgyvens. Žūdavo ne visi, o su išgyvenusiais buvo eksperimentuojama toliau.
Atominio ginklo neišvengdavo ir kiti gyvūnai. Viena amerikiečių žurnalistė, stebėjusi sprogdinimus, vėliau atsiminimuose aprašė tragiškus tokių gyvūnų likimus: „Mačiau, kaip apie netoli bombos paliktus laivus plaukiojo daug delfinų, sprogimo metu jie tiesiog „išgaravo“. Stebėjau, kaip netgi toli nuo sprogimo vietos skrendantys paukščiai užsiliepsnodavo“.
Panaši praktika buvo taikoma ir Sovietų Sąjungoje. 1949 m. jau pirmojo atominio ginklo bandymo metu į vietą buvo atgabenta daugiau nei pusantro tūkstančių gyvūnų.
Kariškius ir mokslininkus domino aibė klausimų: kokiu spinduliu veikia ginklas, koks artimiausias saugus atstumas, kaip pažeidžiami audiniai, vidaus ir išorės organai.
Atliekant bandymus Bikini atole (operacija „Crossroads“, – red. past.) gyvūnai buvo pririšami laivų deniuose, o po kelių dienų (kai kareiviams būdavo šiek tiek saugiau) paimami ir vežami tolimesniems tyrimams.
Dar sadistiškesni bandymai buvo daromi norint ištirti branduolinio sprogimo pasekmes akių tinklainėms. Amerikiečių ir sovietų mokslininkai neretai pritvirtindavo gyvūnus taip, kad jie žiūrėtų tiesiai į sprogimą. Beveik visada tokie bandymai baigdavosi visišku gyvūnų apakimu.
Bandymai vyko ir laboratorijose
Ne ką mažiau kariškiams buvo svarbu ištirti ir geriausią apsaugą nuo branduolinio sprogimo. Tam reikalui gyvūnams būdavo siuvami specialūs drabužiai iš įvairių medžiagų. Toliau nuo sprogimo esantys gyvūnai būdavo aprengiami ir tiriami kaip juos paveikė detonacija. Tokiu būdu buvo sukurtos specialios uniformos, kurios geriausiai galėjo apsaugoti kareivių odą nuo branduolinio ginklo. Žinoma, apsauga buvo tik sąlyginė, arba, kaip patys kareiviai pusiau juokais sakydavo, „apsaugo tiek, kad spėsi dar kelias kulkas iššauti“.
Vien tiesioginių sprogimų poveikio tyrimų neužtekdavo. Kitu lygmeniu buvo vykdomi bandymai laboratorijose. Gyvūnai buvo nuolat švitinami įvairiais radiacijos kiekiais įvairų laiko tarpą ir stebima, kas nutiks. Ilgalaikio poveikio tyrimais buvo stengiamasi suprasti, su kokiais sunkumais susidurtų žmonės, jei tektų gyventi radiacija užterštoje teritorijoje.
XX a. 6-jame dešimtmetyje vieno slapto sovietų ilgalaikio bandymo metu, kelių rūšių gyvūnai buvo tyčia veikiami radiacijos ir jiems leista daugintis. Taip buvo tiriamos kelios gyvūnų kartos ir buvo stengiamasi sužinoti ilgalaikio radiacijos poveikio pasekmes.
Pastarųjų tyrimų išvadas dabar jau žino beveik kiekvienas: įvairios genų mutacijos lemia padidėjusį ligų, ypač vėžinių susirgimų pavojų; sumažėjusį gimstamumą ir išaugusį apsigimimų skaičių.
Vis dėlto, įvairūs mitai mutacijų tema vis dar egzistuoja – tikima, kad dideli radiacijos kiekiai gali lemti milžiniškas ir greitas mutacijas, kokias esame matę filmuose: nuo Godzilos iki superherojų.
Būtų klaidinga teigti, kad gyvūnai buvo naudojami tik „blogiems“ tikslams. Beveik visą Šaltąjį karą buvo ieškoma ir veiksmingų vaistų nuo „apsinuodijimo“ radiacija. Tokiuose bandymuose nepakeičiamais tapo tie patys gyvūnai. Būtent dėl jų dabar turime kai kuriuos veiksmingus vaistus.
Susikūrė pirmosios gyvūnų ir gamtos apsaugos organizacijos
XX a. 5 – 7 dešimtmetyje buvo intensyviausi branduolinių bandymų istorijoje. Tuo pačiu ir bandymų su gyvūnais. Iš šių dienų perspektyvos vertinti juos vienareikšmiškai sunku – viena vertus, aprašytieji bandymai padėjo geriau suvokti radiacijos keliamą pavojų, kokią įtaką tai gali turėti ilgalaikiu poveikiu, bei kaip geriausiai nuo to apsisaugoti.
Kita vertus, kai kurie itin žiaurūs bandymai panaudojant gyvūnus negali būti pateisinami vien nauda žmogui.
Gyvūnų apsaugos organizacijos, tokios kaip PETA, laikosi tvirtos nuomonės, kad privalo būti ieškoma kitų būdų tyrimams, bei apskritai pasisako prieš bet kokį branduolinio ginklo naudojimą.
Beje, Šaltojo karo pradžioje daugelis žmonių nekvestionavo būtinybės vykdyti branduolinius bandymus, nes komunizmo baimė buvo tokia stipri, kad didesnė visuomenės dalis pateisino bet kokias priemones, padėsiančias kovoti su jo plitimu.
Tačiau jau po pirmųjų branduolinių bandymų Bikini salyne, JAV spaudoje pasirodžiusi informacija apie gyvūnų naudojimą susilaukė didžiulio visuomenės pasipriešinimo, o šalyje susikūrė pirmosios visuomeninės gyvūnų ir gamtos apsaugos organizacijos.
Dėl pastarųjų spaudimo JAV vyriausybė net buvo priversta atsisakyti bandymų Ramiajame vandenyne ir perkelti juos į savo žemyninės dalies dykumas.
