Ar griežtos bausmės vadinamiesiems interneto piratams padės kovoti su nelegalios produkcijos platinimu? Ar ta kova prasminga? O gal tai cenzūra? Pasisakančiųjų prieš ketinimą daugelyje šalių priimti naują įstatymą ACTA gretos nepaliaujamai gausėja.

Dauguma Europos Sąjungos valstybių, tarp jų ir Lietuva, Sausio pabaigoje Tokijuje pasirašė prieštaringai vertinamą Tarptautinę kovos su piratavimu internete sutartį (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement, ACTA). ACTA yra antipiratinė prekybos sutartis, kuria siekiama apsaugoti tarptautines intelektinės nuosavybės teises ir nustatyti tarptautinius intelektinės nuosavybės apsaugos standartus, sakė „Žinių radijo“ reporterė Lina Pavalkytė.

Kompiuterių specialistas Remigijus Juodelis sako: „Sunku pasakyti kiek jis [ACTA susitarimas] padės kovoti su piratavimu, bet, mano manymu, pagrindinė ACTA blogybė yra tai, kad jis skatina visuotinį cenzūravimą ir visuotinį sekimą, nes šiuo atveju interneto tarpininkai, t.y., interneto paslaugų teikėjai kaip ir įpareigojami kaupti duomenis ir net gavę skundą, nereikalaujant teismo leidimo, jie privalės pateikti duomenis apie galimus pažeidimus. Namų vartotojams tai gali turėti įtakos – jiems gali būti tiesiog sunkiau rasti nelegalią informaciją arba ją skleisti“.

Už interneto laisvę pasisakantys aktyvistai sutartyje įžvelgia žmonių teisių ribojimų ir lygina šį įstatymą su totalitarinėse valstybėse galiojančia cenzūra. Jegoras Veteras vadovauja tarptautinės kompanijos, užsiimančios programinės įrangos kūrimu ir platinimu mobiliuosiuose tinkluose, Minsko skyriui. Jis nemano, kad ACTA siūlomą kontrolę galima būtų prilyginti Baltarusijoje vykdomai politinei interneto cenzūrai, bet yra prieš šį įstatymą dėl kitų priežasčių: „Baltarusiškoji cenzūra yra politinė, jos esmė – trukdyti atsirasti tokio turinio internetiniams pranešimams, kurie dėl tikrų ar išgalvotų priežasčių yra pavojingi esamam režimui, o ACTA – tai finansinė cenzūra, ja siekiama apriboti atsiradimą tokio interneto turinio, kuris neneša pelno tradiciniam verslui. Bet kadangi bet kokia cenzūra – tai blogis, aš manau, kad ACTA neturi teisės gyvuoti tokia forma, kokia ji yra dabar. Mano nuomone, viena pagrindinių piratavimo priežasčių yra ta, kad didžioji dalis intelektinės produkcijos, kuri siūloma tradiciniu ne internetiniu būdu, yra tiesiog per brangi, mat didžiąją dalį pinigų pasiima leidybinės kompanijos. Grubiai tariant, galutiniam autoriaus teisių turėtojui lieka labai nedaug kūrinio vertės. Didžioji dalis nusėda platintojų kišenėse. Toks modelis jau yra gerokai pasenęs“.

Dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas sako, kad jam ACTA labai nepatinka. Jis piktinasi, kad meno kūriniai verčiami preke ir rėžia atvirai: kiekvienas kūrėjas iš esmės yra piratas. „Ten, kur menas ima tapti produkcija, jis nustoja būti menu. Ten, kur menas susiduria su tokiais dalykais, kaip vadinamasis „copyright'as“, kažkokiomis kovomis už kažkieno teises, ten jis taip pat nustoja būti menu. Man visą laiką šiuo atveju pavyzdys buvo viduramžių kompozitoriai – jiems buvo, liaudiškai tariant, „ne lygis“, arba žema pasirašinėti savo kūrinius savo vardu, nes jie puikiai suvokė, kad jokios autorystės čia būti negali. [...] Kiekvienas naujas kūrinys jau turi kažką, kas yra anksčiau sukurta, nugirsta, perskaityta, pamatyta. Ir kovoti, vienus vadinti vagimis, kitus – ne vagimis... Bet koks kūrėjas pačia plačiausia prasme yra vagis“.

„Žinių radijuje“ taip pat vyko diskusija dėl ACTA reikalingumo, naudingumo ir galimos žalos visuomenei. Diskusijoje, kurią vedė Aurimas Perednis (A.P.), dalyvavo videotekos „Eliksyras“ savininkas Eimutis Kuzmickas (E.K), „Linkomanijos“ buvęs administratorius Kęstas Ermanas (K.E.), Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos (LANVA) pirmininkas Vytautas Simanavičius (V.S.), reklamos specialistas ir muzikantas Gytis Burauskas (G.B), „15min“ technologijų žurnalistas Gediminas Gasiulis (G.G.).

A.P.: - Kęstai, laikotės požiūrio, kad sutartis ACTA, prie kurios prisijungė Lietuva, yra žalinga ir grėsminga mūsų visuomenei.

K.E.: - Matome, kad ji visų pirma buvo slepiama nuo visų žmonių, nuo vartotojų, o dabar priimama skubos tvarka.

A.P.: - Slepiama, sakote – toks stiprus žodis. Kodėl slepiama?

K.E.: - Turbūt buvo dėl ko slėpti, kažkokios organizacijos galėjo tai įtakoti. Lietuvoje mes apie tai sužinojome kada? Kai jinai jau buvo pasirašyta.

A.P.: - O kokia jos grėsmė jūsų požiūriu?

K.E.: - Visų pirma, tai sutartis yra labai neapibrėžta ir yra labai daug skirtingų nuomonių ką jinai gali padaryti. Bet ji atveria kelią žmogaus privatumo pažeidimams. Yra net tokios nuomonės, kad ateityje gali žmogų tikrinti ir pasieniuose, muitinėse. Ta sutartis įgaliotų, kad [pareigūnai] paimtų žmogaus MP3 grotuvą ir pažiūrėtų, ar jame yra legalios dainos, ar nelegalios. Kas yra dar svarbiau – žiūrėdami tuos duomenis jie gali pamatyti privačius, asmeninius dokumentus: privačius susirašinėjimus, šeimos nuotraukas. Čia jau yra visiškas pažeidimas asmens privatumo.

A.P.: - Tai ACTA yra iššūkis mūsų privatumui ir laisvei. Vytautai, jūs sutiktumėte su tokiu požiūriu?

V.S.: - Ne, visiškai nesutikčiau. Netgi priešingai, teigčiau, kad ACTA mūsų valstybei yra labai naudinga, kadangi mūsų autoriai šiuo metu tokiose kitose valstybėse, kaip, tarkime, Naujoji Zelandija, Brazilija, iki šios dienos neturėjo galimybės ginti savo teisių. Ši sutartis galbūt daugiau skirta tarptautiniam bendradarbiavimui.

A.P.: - Ką ji užtikrina? Kokią gynybą?

V.S.: - Jinai užtikrina mūsų autorių, atlikėjų, kompozitorių, kitų intelektinės nuosavybės teisių turėtojų, tų kūrybinių žmonių teisių apsaugą tarptautiniu mastu. Ir, sakykime, visiškai nenorėčiau sutikti, kad tai gresia mūsų privatumui, kažkokia interneto cenzūra, technologinių inovacijų stabdymas ar dar kažkas.

A.P.: - Bet ateis į tavo kompiuterį, sakys „Parodyk ką ten turi“...

V.S.: - Ne, tai palaukite, jūs norite, naudotis nelegaliais dalykais ir skaitote, kad tai yra normalu? Šiuolaikinėje visuomenėje, kai, sakykim, investicijos eina į kūrinių kūrybą, didžiausios, sakykim, Holivudo kompanijos, kad sukurtų normalų, normalaus dydžio biudžeto, sakykim, filmą, investuoja tikrai ne vieną šimtą milijonų dolerių. O dabar norime visi nemokamai naudotis, siųstis ir, sakykim, pykstame, jeigu kažkas patikrins, ras ir nubaus.

A.P.: - Dvi pozicijos. Viena – kad autorių yra interesai, autoriai tikrai investuoja daug savo kūrybos į tą produktą, kita pozicija – privatumas yra viskas, nelįskite, nekiškite kojos į mano kompiuterį, MP3 [grotuvą]. Kreipiuosi į Gediminą Gasiulį. Esate žurnalistas. Kaip jūs tas pozicijas vertinate?

G.G.: - Mane asmeniškai tai labai džiugina, kad tokios temos pagaliau yra keliamos į dienos šviesą. Esminė gėrybė viso to yra ta, kad dar sutarčiai tik pasiekus pasirašymo lygmenį jau kyla didelė diskusija iš vienos ir iš kitos pusės, na ir mes dabar jau šnekamės apie tai: kuo jinai naudinga, kuo jinai žalinga ir panašiai.

A.P.: Kurią poziciją jūs remiate, pone Eimuti?

E.K.: - Aš, kaip buvęs video biznio atstovas...

A.P.: - Jus sužlugdė piratai?

E.K.: - Taip, jie žlugdė akivaizdžiai, bet mes, kaip sakoma, laikėmės prieš visą tą piratų bumą. Negalima sakyti, kad sužlugdė. Visos technologijos eina į priekį ir kad verslas po kurio laiko turi pereiti į kitą stadiją, o dar maža rinka ir panašiai... Jeigu vienos šalys tą sutartį priims, kitos nepriims, tai ta sutartis bus niekinė, patikėkite manimi. Čia visgi yra virtuali erdvė, ne taip, kad nuėjai į parduotuvę ir ten įrodei, kad tas dalykas yra piratinis.

A.P.: - Mes turime muzikantą laidoje. Koks jūsų vertinimas, Gyti?

G.B.: - Aš pats esu autorius, tačiau visiškai nepritariu šiai sutarčiai. Visų pirma, mano nuomone, autorių teisių apsauga jau pasiekė absurdišką lygį. Ir aš tai sakau kaip autorius. Neseniai mano grupė išleido albumą – išleidome jį „Creative Commons“ pagrindu, su leidimu dalintis nemokamai internete ir remiksuoti, miksuoti ir panašiai. Kodėl ta apsauga pasiekė absurdišką lygį ir tokios sutartys, kaip ACTA veda nesąmonės link? Visų pirma, todėl kad tarkime knyga – mes ją galime paimti ir cituoti. Dabar muzikinis kūrinys. Mes negalime paimti nė dalies to kūrinio ir panaudoti kitame kūrinyje, nes tai bus autorių teisių pažeidimas. Tačiau visa karta yra užaugusi klausydami remiksų, šokdami diskotekose pagal didžėjų gyvai miksuojamus kūrinius, patys kuriame mash-up'us - taip vadinamus kūrinius paimant du skirtingus ar netgi daugiau kūrinių ir juos apjungiant taip, kad gaunasi visiškai naujas kūrinys. Tačiau visi šitie dalykai yra neįmanomi pagal dabartinius įstatymus ir ACTA tiktai sustipriną šitą dalyką.

A.P.: - Bet tai kol kas tik gairės.

G.B.: - Taip tai tik gairės, bet jau ir dabartiniai įstatymai neleidžia naudoti, tarkime, ir viešai atgaminti kūrinio dalies.

V.S.: - Gytis, kaip autorius naujos kartos, jisai mąsto tikrai inovatyviai, naujoviškai, bet jis visiškai nesusipažinęs su autorių teisių nuostatomis, kurios šiuo metu galioja. Labai galėčiau jam paprieštarauti. Galima naudoti visus iki šiol buvusius kūrinius. Tiktai reikia susimokėti autoriams už tai, kad jūs naudojate jų kūrinius. Čia elementaru.

G.B.: - Bet skirtumas tas, kad knygą cituojant knygos autoriui nereikia susimokėti.

V.S.: - Palaukite, Gyti, jeigu jūs cituojate knygą, taip. Bet kokį kūrinį galima cituoti reklamai, mokymo tikslams, taip pat fonogramos, audiovizualinio kūrinio dalį be autoriaus leidimo. Jeigu jūs norėsite visą kūrinį naudoti kad ir mokymo tikslams, galite su autoriumi tartis ir, sakykim, bent jau mūsų nariai, sakykim, suteikia tas teises netgi be piniginio atlygio.

A.P.: - Bet žiūrėkite, ponas Eimutis sako, kad neįmanoma to fiziškai bus garantuoti ir ta problema tikrai gan reali, kad yra šalys, kuriose galės tie serveriai būti.

V.S.: - Ne, drįsčiau prieštarauti paprieštarauti ir šitam teiginiui, realiai, sakykim, jeigu jūs panagrinėjote ACTA pačią, tai nėra, sakykim, apibrėžta labai griežtai, kad būtent bausti, bausti, bausti. Ne, tikrai to nebus ir nėra. Ir, sakykim, tie asmens duomenys, kurie, sako, kad į privatumą lenda, taip visiškai nėra. Yra numatyta, kad bus kažkokia konkreti valstybinė kompetetinga institucija, kuri galės tiesiogiai iš interneto paslaugų teikėjo gauti duomenis teisių turėtojų prašymu, jeigu tas prašymas yra pagrįstas. Šiuo metu, sakykime, informacinės visuomenės plėtros komitetas prie susisiekimo ministerijos turi tuos įgaliojimus. Sakykim, šiuo metu dar nėra reglamentuota nei procedūrų, ne tvarkos. Realiai jie jau dabar galėtų tai padaryti. Visos tos gairės, kurios numatytos ACTA, mūsų nacionaliniame įstatyme jau yra. Visos Europos direktyvos priimtos. Viskas veikia. Čia, sakykim, neįsigilinus galima taip teigti.

A.P.: - Iš principo niekas nesikeičia?

V.S.: - Nieko naujo absoliučiai.

A.P.: - Tai kodėl tada, Kęstai, keliate problemas?

K.E.: - Tai vat todėl ir keliu problemas, kad, visų pirma, kam reikalinga sutartis, jeigu ji visiškai nieko nekeičia? Kiekvienas įstatymas turi būti apgalvotas. O visų antra, kaip sakoma, kad jau yra gairės, kurios jau viską suteikia, tai lindimas ir stebėjimas žmogaus, ką jisai daro, tai būtent tas ir yra, kad pažeidžiamos yra jo teisės. Jeigu aš siunčiu laišką, paprastą, popierinį, pavyzdžiui, savo mamai ar dar kažkam, tai niekas neturi teisės jo atplėšti, pakoreguoti, pažiūrėti kas jame parašyta be, turbūt, teismo leidimo.

A.P.: - O dabar galės? Galės tos institucijos ateiti pas tave ir pasižiūrėti kam tu laiškus rašai?

K.E.: - Taip. Na, pas mane galbūt dar negalės ateiti, bet paprašyti mūsų interneto teikėjo, kad jis parodytų arba sektų tai jau praktiškai ir dabar turi šiokias tokias teises. Tai tas jau yra nenormalu lyginant su mūsų dabartimi.

V.S.: - Bet jeigu tu piratauji, siuntinėji nelegalią produkciją...

K.E.: - Bet jeigu aš siunčiu savo mamai nuotraukas ar siunčiu filmą, tai nesvarbu, nes aš laiške galiu taip pat siųsti, ko negalima matyti. Juk tai yra žmogaus privatumas. Tada kyla klausimas kas svarbiau: ar žmogaus privatumas yra svarbiau, ar kažkoks autorinių teisių monopolis, kurį gina ponas Simanavičius.

G.G.: - Klausimas, kas yra numatyta Konstitucijoje.

A.P.: - Konstitucija turėtų būti pamatas išeities.

V.S.: - Jeigu mes prieitume iki to, kas yra aukščiau, sakykim, taip, aukščiau yra privatumas. Bet neužmirškime, kad, sakykime, ponas Kęstas tikrai dirba ir su technologijomis ir turėtų puikiai tą žinoti – kiekvienas, sakykim, paketas interneto srautu einantis, sakykim, turi tam tikrus duomenis, sakykim, protokolą, tie paketai, kurie keliauja peer-to-peer, sakykim, kanalais, kai žmonės dalinasi, sakykim, eina vieni paketai, siunti elektroninį laišką – eina kiti paketai ir, sakykim, tikrai tas privatumas nebus pažeistas.

K.E.: - Tai visų pirma aš noriu pasakyti, kad tuos paketus stebėti tai jau yra pažeidimas, kadangi tai jau yra pažiūrėjimas į vidų laiško.

V.S.: - Paketai yra tarnybiniai, yra privatūs ir taip toliau. Galima labai daug ginčytis, čia yra techniniai dalykai.

K.E.: - Techniniai dalykai, kurie pažeidžia konstituciją.

V.S.: - Nepažeidžia nieko. Jeigu, sakykim, mes paimsime kontrolę, tai šiuo metu tas pats viskas vyksta. Interneto paslaugų teikėjai lygiai taip pat filtruoja dėl spamo, dėl, sakykim, virusų ir taip toliau. Tas visas iki šios dienos jau vyko ir vyksta. Kodėl jūs dėl to nekeliate jokių problemų? Lygiai taip pat jie filtruoja viską.

G.G.: - Spamas yra filtruojamas šiek tiek kitaip, neatidarant laiško. Spamas yra filtruojamas pagal tai, kas yra laiške, pagal raktažodžius...

V.S.: - Lygiai taip pat ir čia pagal raktinius žodžius, pagal protokolą TCP, UDP ir taip toliau bus filtruojama.

G.G.: - Kaip jūs atfiltruosite, ar tai yra geras filmas, ar blogas filmas, kurį siunčia vienas kitam vartotojai?

V.S.: - Vienas kitam vartotojai jeigu siunčia tai, sakykim, vėlgi yra technologiniai dalykai. Jeigu teisių turėtoja bus nesuteikęs teisių internetu platinti to kūrinio, reiškia, jūs ir negalite jo siųsti.

G.G.: - O jeigu bus suteikęs, kaip jūs atskirsite, kad tai yra legalus ar nelegalus filmas?

V.S.: - Yra DRM – Digital Rights Management, bus, sakykim, apsauga ir bus matyti, ar tas filmas eina su apsauga, ar be apsaugos.

G.G.: - Apsaugai nulupti užtenka 20 sekundžių.

V.S.: - Techninių apsaugos priemonių pašalinimas lygiai taip pat baudžiamas, gerbiamas Gediminai.

A.P.: - Ar įmanomas čia koks nors kompromisas? Mes čia dabar skirtingas paradigmas stebime. Viena yra konstitucinė paradigma – kas yra privatu, žmogaus teisės, ir tas labai iš tikro sveikintina, kad žmonės gina savo teisę į laisvę, į privatų gyvenimą, tai demokratinės šalies pamatas. Eimuti, jums kaip atrodo, ar įmanomas čia kompromisas tarp autorių teisių ir privačių teisių?

E.K.: - Visi tie procesai, ką gerbiamas Vytautas minėjo, kiek jie bus, kuria kryptimi, inicijuojami pačios valstybės? Nesvarbu, kad aš kaip ir nuskriaustas piratų, bet šiuo atveju aš esu ganėtinai tolerantiškas.

A.P.: - Bet mes matome: kryptis yra griežtesnio reguliavimo.

E.K.: - Kitą kartą matote, tas dalykas, reguliavimas, jis, kaip ir parodo Vengrijos konstitucijos priėmimas, jis kitąkart neina į šoną.

A.P.: - Bet tai ką daryti? Jus piratai, sakote, sužlugdė, bet jūs ginate tą poziciją, kad laisvė turi būti?

E.K.: - Matote, „sužlugdymas“ tai nereiškia „demokratijos praradimas“. Jau kai mes prarasime tikrąją demokratijos pusę, tai tada tikrai jau mums bus blogai.

A.P.: - O laisvė prisideda prie demokratijos didesnės?

E.K.: Taip, taip. Kaip bebūtų, technologiniu požiūriu mūsų studentas ,ateities studentas, jis bus suvaržytas kažkokių niuansų tos sutarties, jis, sakysim, negalės naudotis kokiais architektūriniais projektais, nes viskas kainuoja, tas studentas neturi pinigų.

A.P.: - Jūs norite pasakyti, kad tai apribos vystymąsi žmonių?

E.K.: - Taip, taip.

A.P.: - Koks yra argumentas Vytauto kad tai ribos vystymąsi, kūrybingumą, inovacijas?

V.S.: - Neribos nieko tikrai. Tikrai neribos. Lygiai taip pat tuos projektus architektūrinius studentai gali naudoti, lygiai taip pat, sakykim, programos yra studentams nemokamos.

A.P.: - Gyti, jūsų požiūriu - ribos, neribos?

G.B.: - Mano požiūriu taip, nes autorių teisių apsauga, jinai yra monopolis ir iš esmės jisai yra skirtas teoriškai skatinti inovaciją ir apsaugoti autorius. Tačiau žiūrint istoriškai, deja, matoma, kad visgi yra atvirkščiai. Nuo pat, tarkime spausdinimo įrangos išradimo atsirado žmonės, kurie sakė, kad tai sužlugdys knygų perrašinėtojus. Tačiau knygos kaip buvo, taip ir liko. Vėliau atsirado gramofonas. Vėlgi buvo šaukiama, kad tai sužlugdys gyvai grojančius muzikantus. Vėliau atsirado radijo transliacijos. Vėlgi buvo rėkiama, panikuojama, kad tai sužlugdys verslą ir jis grius. Dar vėliau atsirado kinas su garsu. Nebyliojo kino autoriai skundėsi, kad štai, mes turėsime atleisti orkestrus, nes niekas neis žiūrėti nebyliojo kino.

G.G.: - Visos šitos technologijos ką tik išvardintos iki šiol buvo tik transliuojančios, tai yra, iš vieno s pusės eina į vartotoją informacija. Televizija, radijas, visa kita. Vartotojas atgalinio ryšio neturėjo. Internetas yra paremtas visai kitu principu, tai yra dalinimasis ir, na, savaime suprantama, kopijavimas.

A.P.: - Iš principo man, žmogui iš šono, kyla klausimas ar įmanoma tą sustabdyti, ar įmanoma sustabdyti tą upę, kuri plaukia ir tu norom nenorom gauni, kopijuoji, žiūri, vertini..

V.S.: - Apie sustabdymą tokios kalbos kaip ir neina. Kas yra autorių teisių gynimas? Turbūt ne kiekvienas tai įsivaizduoja. Kiekvienas įsivaizduoja tai kaip visišką sustabdymą. Tai yra, sakykim, pažeidimo nustatymas, pažeidėjo identifikavimas, valstybė taiko vienas sankcijas, autorius ar atlikėjas ar filmo gamintojas reikalauja kompensacijos už pažeistas teises. Tai ir yra esmė autorių teisių gynimo: kompensuoti autoriui už jo negautas pajamas dėl pažeidimo. Turime dar atskirti demokratiją nuo anarchijos. Anarchija – kai dalinasi svetimais kūriniais. Pažiūrėkime ką mes šiai dienai turime Lietuvoje. Jeigu paimtume prieš sparčią interneto plėtrą, kiek buvo grupių, kiek buvo atlikėjų, neskaitant jau tų, sakykim, pseudogrupių, bet kiek buvo išleidžiama albumų ir, sakykim, kiek sugeneruodavo valstybei mokesčių, neskaitant autorių. Ką mes turime šiandien? Duok Dieve į metus jei vienas-du albumai išleidžiami nauji, tai gerai.

Autoriai būdus yra suradę ir sukūrę sistemą. Tik kažkas labai nori vogti ir dalintis tais kūriniais. Ir dar norėčiau paoponuoti Kęstui. Kai jisai sako „Aš siųsiu savo mamai nuotraukas, tai yra mano privatumas, neimkite, nelieskite, neatidarinėkite laiško. Bet svetimą kūrinį tai siųstis galiu, taip? Svetimą imti galiu, bet mano nelieskite“. Tai kur gi čia pusiausvyra?

K.E.: - Bet kalba ne apie tai, ką aš siunčiu, o apie tai, kad to laiško negalima atidaryti, nes jį saugo Konstitucija.

V.S.: - Nuosavybę lygiai taip pat saugo Konstitucija. Lygiai taip pat filmai, kuriuos jūs siunčiate, vagiate, yra nuosavybė.

A.P.: - Apibendrinant, norėčiau paklausti žurnalisto. Gediminai, tai kaip jūs įsivaizduojate, kaip toliau vystysis šita diskusija?

G.G.: - Kuo giliau išnagrinėsime visus tuos aspektus, tuo geresni įstatymai bus priimti. Kitas dalykas – kas tuos įstatymus priima? Ar tie žmonės, kurie parašė šį įstatymą, ar jie iš tikrųjų moka naudotis internetu? Tikiuosi, kad tos pačios Holivudo studijos galiausiai galvos ne apie tai, kaip apsaugoti savo kūrinius, kad kiti jų nekopijuoti ir nedalintų, o pasuks galvas ką daryti, kad tas dalijimasis jiems neštų pelną. Ekspromtu sugalvojau – tarkim į filmą įdėti reklamas. Ar tikrai išjungtumėte nemokamai atsisiųstą filmą, jeigu jame kas pusę valandos atsirastų minutės reklama? Abejoju.

V.S.: - Norėčiau pasakyti, kad visos Holivudo kompanijos eina į internetą, turi savo video-on-demand paslaugas, lygiai taip pat interneto paslaugų teikėjams suteikia tas paslaugas. Tai yra technologiškai apsaugota paslauga, leidžianti, kada vartotojas gali naudotis tuo kūriniu, gali jį žiūrėti pasirinktu laiku, tačiau negali juo dalintis į kairę ir į dešinę ir negali atsisiųsti.

G.G.: - Dabar aš noriu namo grįžęs pasižiūrėti filmą, kurį rodo kino teatre ir sutinku už jį sumokėti 15 litų. Ką man daryti?

V.S.: - Deja, teisės yra tokios, kad filmas pirmiausia prasukamas kino teatruose. Kadangi teisių turėtojas sukūrė, jis žiūri kaip jam gauti pajamas. Jisai investavo, o ne jūs norite. Jūs norite gal iš „Maximos“ už dyką ką nors parsinešti?

E.K.: - Pastovėčiau Vytauto pusėje. Šiaip pasakius, Vytautas teisus. Kaip tas pelnas surenkamas? Vertinant didžiąsias Holivudo kompanijas, tai surenkamas faktiškai kino teatruose per dvi-tris savaites. Žinote, koks ten būtų filmas – geras, prastas, tai yra trys savaitės, per kurias uždirbama Amerikoje ir Kanadoje. Po to yra visi tie išdėstymai kada pasirodo kabelinėse televizijose ir panašiai. Mes Lietuvoje kenčiame vien todėl, kad esame tokia maža rinka, už tai pas mus kinas kartai kino teatruose vėluoja, apie videotekas aš netgi nekalbu. Mūsų platintojai – vargšų vargšeliai.

Problema pasaulyje yra tokia – ar mes užsiauginsime jaunąją kartą, kuri taps proletariatu. Kuri nenorės už nieką mokėti, gaus išsilavinimą. Ir pasaulyje taip jau yra, taip yra Europoje. O kiek išsilavinusių žmonių yra Azijoje. Ir jie neturi darbo. Tai tokiu atveju mes jau gimdome proletariatą, o nuo proletariato iki tikrų revoliucijų, kurios viską nuneša yra nedaug.

A.P.: - Ačiū kad mūsų klausėtės.

Komentarai (10)