Penktadienį Aplinkos ministerijoje prasidėjo apskrito stalo diskusija su mokslininku iš JAV dėl skalūnų dujų.

Pensilvanijos universiteto Marselus tyrimų ir plėtros mokslinio centro direktorius Thomas B. Murphy'is pasakojo, kad tyrimai parodė, kad Pensilvanijoje dalis vandens šulinių turėjo metano dujų prieš pradedant skalūninių dujų žvalgybą, o pradėjus skalūninių dujų gavybą, atvejų, kad skalūninės dujos iš gilesnių kelių kilometrų sluoksnių patektų į vandens šulinius, neužfiksuota.

„Rizikos veiksniai prieš gavybą ir pradėjus gavybą pasikeitė nežymiai“, - sakė T. B. Murphy'is ir priminė, kad universitetas tyrimus ir stebėjimą atliko iš valstybės skirtų pinigų, o ne iš bendrovių skirto finansavimo.

„Manau, kad reikia kalbėti ne tik apie tai, kaip medžiagos keliauja iš žemės gelmių į paviršių, bet ir į tai, kas joms atsitinka, kai jos patenka į viršų“, - sakė Thomas B. Murphy'is.

Pasak jo, išlieka rizika, kad išgautos medžiagos gali būti išsilieti žemės paviršiuje - tam tikslui yra įrengiamos specialios aikštelės ir konteineriai, kuriose išsiliejusios medžiagos galėtų būti surenkamos.

Mokslininkas vardijo ir skalūnų dujų gavybos naudą: vietovės, kuriuose yra išgaunamos skalūnų dujos, ne taip stipriai pajuto ekonomikos sunkmetį, o mokesčių surinkimas juose nuo 2007 m. augo iki 30 proc.

Jis dėstė, jog technologijos, kurios naudojamos skalūnų dujų gavybai, yra vis ekologiškesnės, pavyzdžiui, perdirbamas ir skalūnų dujų gavybai naudojamas vanduo.

Mokslininką sutiko vizito JAV metu

Aplinkos ministras Valentinas Mazuronis sakė, kad su į Lietuvą atvykusiu mokslininku susipažino JAV ir pakvietė jį atvykti į Lietuvą pasidalinti patirtimi, o kelionę į JAV apmokėjo Aplinkos ministerija, nors kvietė JAV ambasada.

„Visada statyboje yra rizika, aš kaip architektas pasakysiu: gali nukristi balkis, gali dar kažkas atsitikti, bet reikia maksimaliai sudėstyti saugiklius kaip bet kuriame pramoniniame objekte. Kad tai būtų didesnė ar kažkokia išskirtinė rizika, palyginti su kitais pramonės statiniais, aš asmeniškai nematau“, - steigė V. Mazuronis, pridūręs, jog žvalgyba turi vykti neabejotinai.

Pasak jo, kol bus vykdoma žvalgyba, t.y. 4-5 metus, turi būti peržiūrėta įstatyminė bazė, o Geologijos tarnyba turės įkurti poskyrį gręžinių kontrolei.

Anot ministro, žvalgybai Lietuvoje reikės 4-6 gręžinių.

Pasak T. B. Murphy'io pristatymo, metanas buvo aptiktas 20-ies šulinių vandenyje iš 6,2 tūkst. gręžinių.

Priminė tyrimą, kai 7 proc. gręžinių - nesandarūs

Mišrios Seimo narių grupės narys Linas Balsys priminė kito JAV universiteto – Kornelio - tyrimą, kurio duomenimis, beveik 7 proc. gręžinių susiformuoja nuotėkis. Iš viso šis universitetas tyrė 1,014 tūkst. gręžinių, kurių 67-iuose buvo nuotėkis.

„Mes esame susipažinę su jų studija“, - sakė T. B. Murphy'is ir pridūrė, kad dabar yra tikslinamasi, kokius duomenis naudojo Kornelio universitetas.

Pasak jo, buvo parengtos dar 7 studijos, tačiau tik Kornelio universitetas gavo tokius duomenis, o esą ir pats Kornelio universitetas pripažįsta, kad naudojo ne naujausius duomenis.

Darbo partijos frakcijos Seime narys ir Ekonomikos komiteto pirmininkas Kęstutis Daukšys po diskusijos sakė, jog ekologija, darant gręžinius, bus svarbi, tačiau ištirti, kas yra Lietuvos žemės gelmėse – būtina.

„Išžvalgyti reikia būtinai ir žinoti, ką mes turime savo gelmėse, o paskui Vyriausybė turi apsispręsti, ar mes pasaugosime tuos angliavandenius tolimesniam laikui, ar mes turime pakankamas technologijas ir įstatymus, kad galime nesunkiai išgauti“, - dėstė jis.

K.Daukšys skaičiavo, kad žvalgytuvėms pakaktų dviejų gręžinių, po tai kainuotų apie 30 mln. Lt, kuriuos turėtų surasti skalūnų žvalgybos bendrovės.

Gavimo būdas

Išgaunant skalūnines dujas naudojami du jų gavybos būdai: tai horizontalusis gręžimas ir hidraulinis plėšymas. Pavyzdžiui, atliekant horizontalųjį gręžinį gilyn gręžiama apie 1,5 km, o baigus gręžti į šachtą įleidžiamas plieninis išgavimo vamzdis, per visą jo ilgį pumpuojamas jį apgaubiantis cementas, kuris turi apsaugoti gręžinį nuo dujų ir vandens sunkimosi, kai jie kyla į paviršių. Kai grąžtas pasiekia reikiamą gylį, pradedama gręžti horizontaliai, kad dujos patektų į gręžinį.

„Elektriniu perforatoriumi padaromos mažos skylutės plieniniame išgavimo vamzdyje ir cemente, įleistame į skalūnų uolieną. Dujos iš uolienų išgaunamos hidrauliniu plėšymu, - nurodoma „Chevron“ informacijoje. - Į gręžinį dideliu slėgiu pumpuojamas skystis, kuris per skylutes patenka į uolienas. Tai sukuria įtrūkimus, kurie nusidriekia uolienoje 50-300 metrų aplink gręžinį. Per šiuos įtrūkimus dujos pradeda tekėti į išgavimo vamzdį ir gręžiniu kyla į paviršių.“

Skelbiama, jog naudojamo skysčio sudėtis yra: 99,5 proc. vanduo ir dirbtinės smėlio smiltelių dydžio dalelės, o 0,5 proc. - papildomi priedai.

„Maži kiekiai cheminių priedų, panašių į įprastai buityje naudojamas priemones, padeda smėlį stumti į įtrūkimus, apsaugo nuo bakterijų ir valo sistemą”, - skelbė bendrovė.

Komentarai (13)