Kol naujoji Vyriausybė vis dar suka galvą, ar tęsti pirmtakės pradėtą atominį projektą su Japonijos reaktorių gamintoja „Hitachi“, atsiranda gera proga panagrinėti, ką gi ir kodėl Lietuvai siūlo užsieniečiai iš tolimos šalies.

„Hitachi“ neturi užsakymų

Lietuvai peršamas ABWR reaktorius (pav.) – tai JAV kompanijos „General Electric“ dar pačioje branduolinės energetikos raidos pradžioje sukurto verdančiu vandeniu aušinamo reaktoriaus naujausia versija. Pasaulyje apie 25 proc. veikiančių atominių elektrinių naudoja šio tipo reaktorių, bet su naujausio modelio ABWR reaktoriais dabar veikia tik keturios elektrinės – visos Japonijoje.

Pirmoji tokia elektrinė pradėjo veikti 1996-aisiais, o ketvirtoji – 2006-aisiais. Dabar statomos yra dar 4 elektrinės: dvi Japonijoje ir dvi Taivane. Šių dviejų statyba pradėta 1999 metais, bet iki šiol jos neveikia. Viena iš dviejų statomų elektrinių Japonijoje taip pat užbaigta ir vyksta derinimo darbai. Taigi dabar statyba, kuriai reikia naujos pagrindinės įrangos, vyksta tik vienoje elektrinėje.

Galima įsivaizduoti situaciją, kokioje yra „Hitachi“, – jos pajėgumai yra keliskart didesni, nei šiuo metu reikia vieninteliam turimam užsakymui vykdyti, o ir artimiausioje perspektyvoje daugiau nieko nematyti. Tai ne tik ekonominiai nuostoliai, bet ir prarasta kompetencija su ilgalaikiais neigiamais padariniais. Štai dėl to kyla šios kompanijos didelis interesas gauti užsakymą Lietuvoje.

Prarastą šlovę „Hitachi“ gali atsikovoti nebent Didžiojoje Britanijoje, kur įsigijo aikšteles, tinkamas atominėms elektrinėms statyti, ir tikisi pirmą kartą Europoje įrengti ABWR tipo reaktorius. Tiesa, šių reaktorių laukia ilgas licenzijavimo procesas.

Siūlomi reaktoriai – pavojingi

Apskritai, verdančio vandens reaktoriai aiškiai praranda energetinių kompanijų interesą juos statyti. Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) duomenimis, tarp oficialiai planuojamų statyti daugiau kaip šimto naujų elektrinių, tik Japonijoje numatoma naudoti ABWR reaktorius ir tik tuo atveju, jei naujų atominių elektrinių statybai pritars visuomenė. Visur kitur daugiausia planuojama statyti suslėgtu vandeniu aušinamų reaktorių.

Iki šiol nėra visiškai aišku, kodėl taip atsitiko, bet kelios priežastys žinomos. Viena jų – atominės elektrinės su verdančio vandens tipo reaktoriais yra pagamintos iš vienalyčio kontūro, todėl jas yra sudėtingiau eksploatuoti, mat visas kontūras, įskaitant ir garo turbiną, tampa radioaktyvūs. Be to, vandeniu aušinamą reaktorių sunkiau valdyti nei tuo atveju, kai jis aušinamas vienfaziu skysčiu.

Antra priežastis, BWR reaktoriuose reguliavimo strypai į aktyviąją zoną yra įvedami iš apačios, todėl reaktoriaus storasienis dugnas turi daugybę skylių. Didelių avarijų atveju, kai išsilydo aktyvi zona, lydinys kaip per rėtį gali ištekėti iš korpuso ir užteršti labai radioaktyviomis medžiagomis visą pagrindinį pastatą. Taip ir atsitiko Fukušimoje.

Ta reaktoriaus konstrukcijos versija, kurią „Hitachi“ siūlo Lietuvai (ABWR-1350) Europoje nėra licencijuota. Lietuva savarankiškai atlikti licenzijavimo procedūrų šiuo metu nepasirengusi. Norint licencijuoti šį reaktorių Europoje, reikia, kad jis turėtų išsilydžiusios aktyvios zonos gaudyklę, o virš panaudoto atominio kuro baseinų būtų atsparus krintantiems dideliems objektams stogas. Japonijoje anksčiau to nebuvo reikalaujama. Tokie patobulinimai neabejotinai kels projekto kainą.

Projektą itin brangins ir šio reaktoriaus gabenimas. Šiuolaikinės atominės elektrinės statomos jūros, didelių upių ar ežerų pakrantėse, ne tik kad būtų pakankamai vandens turbinų kondensatoriams aušinti, bet ir palengvinti labai sunkių ir didelio gabarito konstrukcijų pristatymą į statybos aikštelę. ABWR reaktoriaus korpusas be dangčio sveria apie 700 tonų, o jo skersmuo – 7 metrai. Galima nesunkiai įsivaizduoti, kokia kils problema, kai jį reikės vežti iš Klaipėdos į kitą Lietuvos kampą.

Tikisi valdžios paramos?

Akivaizdu, kad nei viena solidi, su energetika susijusi kompanija, šiandien neišdrįs rizikuoti ir atviros rinkos ekonomikos šalyje statyti atominę elektrinę. Tuo labiau nerizikuos statyti tokiame regione, kuriame energijos poreikiai yra nedideli ir pastaruoju metu beveik nedidėja. Tik įvairios valstybės garantijos ar didelės subsidijos galėtų sugundyti investuoti į tokį verslą.

Buvusi Energetikos ministerijos vadovybė teigė, kad „Hitachi“ pasirinkta konkurso būdu. Tokio brangaus projekto konkurse svarbiausias kriterijus visada yra kaina. Tačiau vėliau, kai projektą reikėjo pristatyti visuomenei, imta teigti, kad ta kaina yra nežinoma ir paaiškės tik pasibaigus projektavimo darbams. Kaip buvo galima atrinkti konkurso nugalėtoją, jeigu konkurso dalyvis nesako, kiek projektas kainuos?

Matyt, pagrindinė įrangos kaina investuotojui ir Lietuvos derybininkams yra tikrai žinoma, tik dėl tam tikrų priežasčių jos nenorima paviešinti. Gali būti, kad tiesiog nenorima rizikuoti, fiksuojant konkrečią kainą. Atsižvelgiant į tai, kad branduolinių reaktorių gamybos ir atominių elektrinių statybos kainos tarptautinėje rinkoje pastaruosius kelerius metus sparčiai augo, greičiausiai, prasidėjus elektrinės statybai, jos sąmatą tektų gerokai didinti.

Bet svarbiausias veiksnys, nulemsiantis būsimos elektrinės gaminamos elektros kainą, yra skolinimosi kaina. Nei vienas projekto dalyvis, gal tik išskyrus „Hitachi“, neturi savų lėšų tokio objekto statybai finansuoti ir visas jas turėtų skolintis. Investiciniai bankai atominių elektrinių statybą laiko labai rizikingu verslu ir pinigus skolintų už dideles metines palūkanas, galinčias siekti daugiau nei 10 procentų. Jei valdžia nuspręstų tęsti derybas su „Hitachi“, pirmiausia turėtų pradėti kalbėtis su galimais skolintojais.

Taigi atsižvelgusi į visus argumentus naujoji Vyriausybė turi labai atidžiai apsvarstyti, ar verta ignoruoti tautos referendumo rezultatus ir tęsti buvusios Vyriausybės pradėtą ypatingai rizikingą ir nepaprastai brangią avantiūrą.

Jurgis Vilemas, tarptautinės energetikos ekonomikos asociacijos viceprezidentas akademikas

Komentarai (41)