Misiją Afganistano Goro provincijoje baigiantys lietuviai: atlaikę speigą, kaitrą ir atakas (0)
Lygiai prieš aštuonerius metus Afganistane pradėjo veikti lietuvių vadovaujama Goro provincijos atkūrimo grupė (PAG). Per šį laiką mūsų kariai palaidojo vieną tarnybos draugą, patyrė ne vieną ataką, išmokė afganistaniečius patiems pasirūpinti savo saugumu ir užsitarnavo vietos gyventojų palankumą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Lietuvos misijai Gore liko mažiau nei trys mėnesiai. Tarnybą pradėjo paskutinė – 17-oji karių grupė. Ji suformuota mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono, kuris jau dalyvavo misijoje prieš ketverius metus, pagrindu.
PAG-17 seržanto Sigito Juknevičiaus biografijoje – trys misijos: ne tik dabartinė ir 2009-ųjų, bet ir pati pirmoji. Bent pusė tarnybos draugų jau yra buvę Gore, bet seržanto patirtis unikali – jis ir pradėjo misiją, ir užbaigs.
„Atvykome į plyną lauką. Įsikūrėme oro uosto teritorijoje, atviroje erdvėje, ir šalia pradėjome statyti stovyklą. Po mėnesio ar dviejų jau persikėlėme į kitas palapines – jau su kondicionieriais. Miestas sparčiai keitėsi – prasiplėtė, atsirado stadionas, prekybos centras, buvo išasfaltuotos gatvės“, – neseniai Čagčarane viešėjusiems Lietuvos žurnalistams vardijo S. Juknevičius, kurio darbas – stovyklos apsauga.
Jo įsitikinimu, saugumas Goro provincijoje pagerėjo, nors pastaruoju metu pranešama apie įvairius išpuolius. Kai gegužę Čagčaranas buvo apšaudytas, S.Juknevičius su kitais kariais buvo išvykęs į patrulį kalnuose, todėl puikiai girdėjo raketas ir matė, kur jos nusileido. Talibano kovotojai balandį paskelbė tradicinį pavasario puolimą. Išpuoliai greičiausiai suaktyvėjo ir norint vietos žmonėms sudaryti įspūdį, kad provincijos valdžia – silpna, o Lietuvos kariai ne ruošiasi išvykti, bet yra išvejami.
„Karių elgesys dėl to nesikeičia. Mano, kaip kario, vidinė įtampa vienoda – esu užtikrintas, kad gerai atlieku savo darbą. Situacija tikrai pagerėjusi, Afganistano nacionalinės pajėgos viską perima į savo rankas. O incidentų visada būdavo“, – prisiminė seržantas.
Goras ir džiugino, ir baugino
2005 m. vasarį Lietuvos kariai sužinojo, kad keliaus į Hindukušo kalnus – Goro provinciją, o ne gretimą Badgį, kuris buvo patikėtas Ispanijai. Nors lietuviams teko kalnuota ir atoki teritorija, jie guodėsi stabilia situacija, strategiškai patogia viena – ne pasienyje, kur paprastai driekiasi narkotikų bei ginklų kontrabandos keliai, ir tuo, kad prie sostinės Čagčarano buvo apleistas aerodromas. XII a., valdant galingai musulmonų Guridų dinastijai, provincija suklestėjo, bet vėliau sunyko ir virto viena skurdžiausių Afganistano vietovių.
Iškart į Gorą išvyko karių ir civilių ekspertų žvalgybos misija, vadovaujama būsimo pirmosios PAG vado pulkininko leitenanto Gintauto Zenkevičiaus. Jų darbas buvo sužinoti, ko reikės kuriant PAG stovyklą. Net apie pačią provincija žinios buvo skurdžios – spėliota, kad daugiau nei pusės Lietuvos ploto (36,5 tūkst. kv. km) dydžio teritorijoje 2 km ir aukštesniuose kalnuose gyvena nuo 300 iki 700 tūkst. žmonių.
Kariai išsiaiškino, kad gyventojų provincijoje – per 650 tūkst., veikė 383 mokyklos, bet tik 20 turėjo reikiamą infrastruktūrą, trūko vadovėlių. Mokyklas lankė 80 tūkst. moksleivių, iš kurių 21 tūkst. – mergaitės. Gore veikė apie 20 poliklinikų ir viena ligoninė, bet jose irgi trūko infrastruktūros.
Nesibaigiančių karų nuniokotame Afganistane, kur beveik nebuvo likę infrastruktūros, dauguma žmonių neturėjo išsilavinimo, o reali valdžia buvo sutelkta karo vadų rankose, Goras išsiskyrė ypatingu nuošalumu ir skurdu. Viena iš to priežasčių – speiguotos žiemos.
Persikraustymas – lyg Dakaro ralis
PAG pradėjo veikti 2005 m. birželio viduryje. JAV kariniu lėktuvu nuskridę į Heratą, pirmieji PAG žmonės į Čagčaraną nuvyko automobiliais. 21 transporto priemonė įveikė 500 km siaurais, sunkiai pravažiuojamais kalnų keliais. Kolona pervažiavo dvi stačias kalnų perėjas ir buvo pasiekusi daugiau nei 3 km virš jūros lygio aukštį. Kaip anuomet juokavo G.Zenkevičius, po to ralis „Paryžius-Dakaras“ atrodė menkniekis.
„Kaip kareiviai juokaudavo, pirmas Čagčarane į galvą šaunantis sakinys – „Welcome to the moon“ („Sveiki atvykę į Mėnulį“), – pernai „15min“ kalbintas kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius. – Aplinka išties buvo tokia: aplink – kalnai, daug dulkių, smėlio, kažkur toli – beveik nematomas Čagčarano miestelis, molinės trobelės lyg viduramžiais ir PAG stovykla plyname lauke – palapinės, šiokia tokia apsauga. Pradžia buvo sudėtinga visomis prasmėmis – psichologine, logistine, operacine, nes nežinojome, kas mūsų laukia.“
Iš pradžių Čagčarane, kur vasaromis lietaus nebūna 5-6 mėnesius, o temperatūra pakyla iki +35-40 laipsnių, kariai gyveno spartietiškai – palapinėse, be virtuvės, kondicionierių, kurį laiką – net be dušų. Tuo metu dienomis Čagčarane temperatūra pakildavo iki 40 laipsnių, naktimis nukrisdavo iki 10 laipsnių Tik rudeniop PAG persikėlė į naują stovyklą už puskilometrio, kuri buvo pastatyta ir įrengta JAV lėšomis. Čia buvo įrengta valgykla, tualetai, dušai, palapinės su TV įranga, stalo žaidimais, sporto salė. Kariai apsigyveno palapinėse su oro kondicionavimo sistema.
Didžiausias priešas – šaltis
Nėra gerų kelių, nesutvarkytos vandens ir energijos sistemos, nedarbas, korupcija, prastos sveikatos apsaugos ir švietimo sistemos, kvalifikuotų gydytojų stygius, dėl menkos higienos plintančios tokios ligos, kaip tuberkuliozė, dizinterija ir poliomielitas. Raštingi – vos ketvirtadalis gyventojų. Vaikų mirtingumas – vienas didžiausių šalyje, o vidutinė gyvenimo trukmė – 44 metai. Čagčaranas – apsnūdęs iš molio nudrėbtų namukų miestelis, dažnai kamuojamas dulkių audrų. Tokį vaizdą, primenantį viduramžius, Gore rado lietuvių kariai.
PAG užduotis buvo stiprinti Afganistano centrinės valdžios įtaką provincijoje, užtikrinti saugumą ir sudaryti sąlygas provincijai atkurti. Kariai iškart pradėjo organizuoti patrulius ir susitikimus su vietos valdžios bei bendruomenių atstovais, „lopyti skyles“ – patenkinti skubiai kilusius pagalbos poreikius: dovanojo mokykloms langų, baldų ir mokymo priemonių, mečetėms – kilimų, bendruomenėms – Koranų. Policijos ir saugumo pareigūnai gavo motociklų, kitų būtiniausių priemonių.
2006–2007 m. žiema irgi buvo kaip niekada rūsti. Liūtis keisdavo gausus sniegas, temperatūra nukrisdavo iki -38 laipsnių. Kartais prisnigdavo iki pusmetrio, o sniegui tirpstant pažliugdavo kalnų keliai. Todėl kariams teko kaip niekada anksčiau mojuoti kastuvais – atkasti įklimpusius patrulių automobilius.
Pradėti stiprinti įvairių sričių specialistų gebėjimai: buvo mokomi policininkai, rengiami akušerijos kursai, lietuvių medikai konsultuodavo vietos kolegas. Kariai net gelbėdavo sniege įstrigusius gyventojus, dalindavo kuponus būtiniausiems maisto produktams ir kitiems reikmenims be maitintojų likusioms šeimoms.
Šaltis kamavo ir lietuvius. 2008-ųjų sausį temperatūrai nukritus žemiau kaip -30 laipsnių, bazėje dingo elektra, o sanitariniame bloke dėl šalčio susproginėjo vamzdžiai.
Pranašavo keliolikos metų misiją
Lietuviai padėdavo afganistaniečiams nukenksminti sprogmenis ir šaudmenis, daugiausia likusių nuo karo su sovietais, kovoti su narkotikų verslu. Pavyzdžiui, 2006 m. vietos pareigūnai sulaikė ir likvidavo net 2,6 t opijaus, iš kurio pagamintų narkotikų vertė Vakarų gatvėse būtų galėjusi siekti 40 mln. dolerių). Goro provincija tuo metu buvo penktoji iš 34 provincijų pagal aguonų plantacijas, kurios sudarė daugiau nei dešimtadalį kviečių pasėlių ploto.
Dabartinis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas dar 2005-ųjų kovą įspėjo, kad lietuviai turėtų pasiruošti keliolikos metų misijai. Mat viena didžiausių Afganistano problemų – klestintis narkotikų verslas, kurio iškart sunaikinti negalima.
Lietuviams „atitekusi“ provincija – kur kas taikesnė už kaimyninį Helmandą ir netolimą Kandaharą. Tačiau pastarieji ne tik laikomi talibų kovotojų lopšiais, bet ir pasižymi aguonų plantacijų gausa. O per Gorą, nors dabar čia aguonos esą beveik neauginamos, iki šiol driekiasi opijaus tranzito keliai.
Pirmą kartą ginklą pakėlė Afganistano karys
Viena ramiausių provincijų vadintame Gore jau 2010 m. buvo pastebėtas talibų aktyvumas, ypač pietuose. Didesnių ar mažesnių atakų lietuviai sulaukdavo kone nuo pat pradžių. Skaudžiausia įvyko 2008-ųjų gegužę. Įtūžusių afganų miniai bandant įsiveržti į bazę, šūvis pakirto 34-erių seržantą Arūną Jarmalavičių. Apsaugos bokštelyje budėjjusiam alytiškiui ta misija buvo pirmoji. Dar dviem kariams buvo akmenimis sužeisti veidai.
Stovykla ne kartą buvo apšaudyta ir iki tol, ir vėliau. Kelios dienos po A. Jarmalavičiaus žūties į bazę buvo paleista raketa, Čagčarane įvyko du sprogimai. Po kelių savaičių naktį buvo apšaudyta viena iš karių mobiliųjų ryšių ir stebėjimo grupių, o rugsėjį į stovyklą vėl paleista raketa.
Laikui bėgant išpuoliai dažnėjo ir įžūlėjo. 2009 m. birželį per karių patrulį prieš automobilių koloną sprogo savadarbis užtaisas, po metų provincijoje patruliuojantys kariai buvo apšaudyti, netrukus užvažiavo ant sprogstamojo užtaiso, kiek vėliau sprogimas įvyko, kai kariai atvyko stoti į Čagčarano oro uosto pakilimo tako apsaugą.
Ne visi incidentai baigdavosi be sužalojimų ir nuostolių ar tik transporto apgadinimu. 2010 m. rugsėjį du lietuviai buvo sužeisti Čagčarano centre: nacionalinės policijos uniformą vilkintis vyras kelis kartus iššovė iš pistoleto jiems į veidus. Netrukus šalia bazės susisprogdino savižudis, užtaisas sprogo prie karių automobilio, kelis kartus prieštankinėmis granatomis buvo apšaudyta stovykla.
2011 m. gegužę teko nukauti bazės tvorą bandantį perlipti nežinomą asmenį. Vasarą buvo apšaudytas Lietuvos ir Afganistano karių patrulis, kuriame buvo į ekspediciją atvykę Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos ir mineralogijos katedros profesoriai Gediminas Motuza bei Saulius Šliaupa. Rugsėjį po šarvuotu karių visureigiu HMMWV sprogus savadarbiam užtaisui ir užsiliepsnojus automobiliui, buvo lengvai sužeisti trys Ukrainos kariai.
Paskui gerus metus kariai buvo palikti ramybėje, bet išpuoliai lydėdavo ir aukštų Lietuvos pareigūnų vizitus. Pernai rudenį Afganistane lankantis tuometei krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, Čagčarane nugriaudėjo keli sprogimai. Greičiausiai tai buvo bandymas pasikėsinti į naujo provincijos gubernatoriaus Sayedo Armaro Ramadi gyvybę, mat lietuviai jau buvo pakilę skrydžiui į Kandaharą. Kai šiemet Čagčarane viešėjo krašto apsaugos ministras J. Olekas, užtaisas sprogo po karių visureigiu. Ministras taip pat jau buvo išvykęs.
Balandžio pradžioje Čagčarane į lietuvių visureigį granatsvaidžiu nusitaikė ir du karius sužeidė vietos karys – tai buvo pirmas kartas, kai prieštankinę raketą į Lietuvos karių automobilį paleido Afganistano saugumo pajėgų atstovas, o gegužės pabaigoje, prieš pat kariuomenės vado A.Pociaus ir Seimo, KAM bei URM atstovų vizitą Čagčaranas buvo apšaudytas raketomis.
Saugumas ėmė prastėti
Prieš porą metų lietuviai pripažino, kad saugumo situacija Gore prastėja, mat tarptautinių pajėgų iš aplinkinių provincijų stumiami talibai ėmė stiprinti savo pozicijas. „Jei tik pasitrauktų mūsų pajėgos, tai kriminalinių grupuočių, talibų kovotojų veiksmai tikriausiai suaktyvėtų“, – tuomet BNS sakė PAG vadas pulkininkas Nerijus Stankevičius.
Islamo eksperto Egdūno Račiaus teigimu, ėmė daugėti maištininkų, nepriklausančių Talibanui, bet nepatenkintų prezidento Hamido Karzai vyriausybe. Gyventojai esą nusivylė menkomis investicijomis į civilinius projektus. Be to, į Gorą atvykdavo ilsėtis ar gydytis kovotojai iš neramios Helmando provincijos.
Pernai apie prastą saugumą ėmė kalbėti ir afganistaniečių pareigūnai. Žmogaus teisių aktyvistai savo ruožtu išreiškė susirūpinimą dėl aktyvėjančių kovotojų ir augančio smurto prieš vietos gyventojus. Pavyzdžiui, per pirmą pusmetį Gore buvo nužudytos 12 moterų. Dėl to buvo kaltinama valdžia, esą neužtikrinusi saugumo ir atpildo nusikaltėliams. Neapsikentę gyventojai patys ėmėsi ginklų ir stojo į kovą su talibais, žudančiais ir dėl išpirkos grobiančiais nekaltus žmones.
Dar 2011-ųjų sausį provincijoje buvo dislokuota apie 130 pirmųjų Afganistano karių, o pernai – jau visas batalionas, per 500 karių. Jie ėmė dalyvauti lietuvių rengiamose operacijose, o ilgainiui – patys jas rengti operacijas.
Birželio pradžioje apie 200 karių ir per 100 policininkų, padedami lietuvių karių ir karinių patarėjų, tokią operaciją vykdė centrinėje provincijos dalyje, nuo Čagčarano nutolusioje apie 90 km į pietus, kur pastaruoju metu suaktyvėjo kovotojai ir kriminalinės grupuotės. Anot KAM, per keturias dienas trukusią operaciją afganistaniečiai svarbiame kelyje Heratas-Kabulas įrengė papildomus patikrinimo postus ir ieškojo kovotojų bei nelegalių ginklų.
Gyventojai karius gyrė
„Išdidžiai galime sakyti, kad Lietuva išeina pakelta galva, – neseniai Čagčarane kalbėjo Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Arvydas Pocius. – Kiek bendravau su valdžia, lietuvius giria ir dėkoja už atliktą darbą. Prieš aštuonerius metus kariai atvyko į plyną lauką ir ėmėsi užtikrinti saugumą, pritraukti donorus.“
Jo žodžiais, dėl gero pasirengimo, stiprios motyvacijos, bendradarbiavimo su vietos valdžia ir draugiškų santykių su gyventojais lietuviams pavyko ne tik sėkmingai įgyvendinti vystymo projektus, bet ir išvengti daugiau aukų. Esą kitaip atsakas būtų buvęs stipresnis.
Gyventojai irgi negailėjo gerų žodžių lietuvių kariams. Buvęs provincijos gubernatorius Abdullah Haiwadas juos apibūdindavo kaip mandagius, malonius ir draugiškus vietos žmonėms, bet kuklius – priešingai nei amerikiečiai, kurie esą kelia daug triukšmo ir dažnai vadinami okupantais.
Afganistaniečiai anksčiau taip pat stebėdavosi uniformuotomis ir ginkluotomis lietuvių moterimis.
Tiesa, ne visi kariai Lietuvoje sulaukė pagyrimo – ne vienam teko keliauti namo anksčiau laiko dėl įvairių nusižengimų. 2008-ųjų gruodį keturi kariai buvo grąžinti įtarus neleistinu alkoholio vartojimu. Vienas iš jų dėl Karių etikos kodekso pažeidimo sulaukė raštiško įspėjimo.
Po poros metų trys kariai dėl alaus buvo atleisti. Jiems buvo nustatytas girtumas nuo 1 iki 2 promilių, nors vyrai teisinosi, esą taip galėjo atsitikti dėl dantų skalavimo skysčio.
Tyrimas buvo pradėtas ir dėl trijų karių, kurie po A. Jarmalavičiaus žūties atsisakė tęsti misiją, motyvuodami šeiminėmis aplinkybėmis. Dėl nepaklusimo teisėtam įsakymui buvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys su jais.
(0)
(0)
(0)