Prieš tris dešimtmečius kino teatrų ekranuose pasirodęs „Terminatorius“ ne vienam žiūrovui įvarė baimės ir nepasitikėjimo robotais bei technologijomis. Ar išties 2029-aisiais jie užkariaus pasaulį? O gal tai jau prasidėjo?

Pastaraisiais metais vis daugiau kalbama apie tarpusavyje bendraujančius įrenginius (machine-to-machine, M2M), kurie patys nusprendžia, ką ir kada atlikti, veikia be žmogaus įsikišimo. Sako, ateityje šie įrenginiai užkariaus pasaulį – ir įsigalės daiktų internetas (ar net „visa ko“ internetas). Prie visuotinio tinklo bus prijungta viskas, nuo skalbimo mašinos ar dulkių siurblio, iki batų, puoduko ir tušinuko.

Ir robotai užkariaus pasaulį... Optimistai tikisi, kad žmonės laiką galės leisti paplūdimiuose gurkšnodami gėrimus ir augindami lašinius. Pesimistams atrodo, kad žmonės taps robotų vergais. Kuris scenarijus arčiau realybės?

M2M aplink mus

Žmonės dažniausiai bijo to, ko nesupranta. Tą patį galima pasakyti ir apie technologijas: nesuprasdami, kaip tai veikia, žmonės išsigalvoja įvairiausių baimių. Dalis jų yra pagrįstos, kitos – ne.

Jei skaitote šias eilutes, vadinasi, technologijos jums nėra svetimos ir mažiausiai vieną prie tinklo prijungtą įrenginį turite. Kitaip sakant, formaliai jau esate daiktų interneto naudotojas. Tačiau gali būti, kad technologijos jus apsupusios gerokai labiau nei atrodo – tiesiog to nepastebite.

„Cisco“ duomenimis, šiuo metu pasaulyje yra triskart daugiau prie interneto prijungtų įrenginių nei žmonių, o iki 2020-ųjų šis skaičius viršys 50 milijardų. Ir tai nėra vien kompiuteriai, telefonai ar planšetės. Technologijos jau supa mus visus.

Važiuodami namo pateikėte į „žalią koridorių“? Štai ir pirmasis pavyzdys: Vilniuje visa šviesoforų sistema yra didžiulis M2M įrenginių tinklas. Gyvenate daugiabutyje ir naudojatės liftu? Tai – dar vienas M2M įrenginys: bent jau nauji liftai gali automatiškai pranešti apie gedimą. Prasidėjus šildymo sezonui namuose atsukote radiatorius? Vadinasi, namuose turite dar kelis M2M įrenginius. Taip, tai tie „kompiuteriukai“ ant radiatoriaus – jie fiksuoja jūsų šilumos sunaudojimą ir siunčia šiuos duomenis tiekėjui. Išeidami iš namų įjungiate signalizaciją? Teisingai, tai – dar vienas M2M kategorijos įrenginys.

Ateityje autonomiškai veikiančių įrenginių bus dar daugiau ir dar įvairesnių. Pradedant namais (pvz., šildymo, apšvietimo, apsaugos sistemos), miestais ir gatvėmis (išmanusis apšvietimas, įsijungiantis užfiksavus judesį; šiukšlių konteineriai, kurie patys pasiprašo ištuštinami; įvykus avarijai pagalbą automatiškai iškviečiantys automobiliai; spūsčių valdymo sistemos), baigiant mūsų kūnais (sportinio aktyvumo matuokliai; sveikatos stebėjimo įranga; o gal net po oda implantuota „piniginė“). Žodžiu, galimybes riboja tik fantazija.

Aukso kasyklos operatoriams

Daugeliu atvejų, šie įrenginiai tarpusavyje ar su centriniu serveriu bendrauja interneto ryšiu. O juo pasirūpina mobiliojo ryšio operatoriai (net jei įrenginys stacionarus, prie kiekvieno vesti atskirą laidą būtų nemaža prabanga). Tad nieko nuostabaus, kad mobiliojo ryšio kompanijos M2M srityje įžvelgia milžinišką potencialą.

Nereikia būti matematikos profesoriumi, kad suprastum, jog žmonių, kuriems reikia pokalbių, SMS žinučių ar interneto ryšio, skaičius yra ribotas. Įpiršai visiems neriboto bendravimo planus, ir plėtros galimybės pasibaigia. O štai autonomiškai veikiančių įrenginių gali būti milijardai – kiekvienam žmogui po kelis ar net keliolika. O kur dar įmonės, viešasis sektorius...

Nors vidutinės pajamos už vieną prijungtą įrenginį nėra didelės (dažniausiai šiems įrenginiams užtenka pavienių prisijungimų, kuriais persiunčiamas nedidelis duomenų kiekis), tai atperka kiekybė.

Iš kitos pusės, didelės galimybės reiškia ir naujus iššūkius. Pirma, augant prijungtų įrenginių skaičiui, būtina modernizuoti tinklų įrangą ir pasirūpinti, kad ji atlaikytų augančias apkrovas. Antras, dar svarbesnis, iššūkis – įrenginių ir duomenų saugumas.

Be pasitikėjimo – nė žingsnio

Kiekvienas iš minėtųjų dešimčių milijardų įrenginių gali tapti programišiaus taikiniu. Ir menkiausia saugumo spraga gali turėti šiurpių pasekmių. Anksčiau šįmet „Hewlett-Packard“ atliko populiariausių prie interneto prijungtų buities įrenginių (televizorių, interneto kamerų, termostatų, durų užraktų, signalizacijų ir t.t.) analizę ir nustatė, kad vienas įrenginys vidutiniškai turi 25 pažeidžiamas vietas, kuriomis galėtų pasinaudoti piktavaliai.

Maža to, 80 proc. įrenginių galimai pažeidė vartotojų privatumą, mat jie rinko įvairią asmeninę informaciją (naudotojo vardą, adresą, gimimo datą, sveikatos duomenis, net kreditinės kortelės informaciją).

Dauguma įrenginių naudojosi debesų kompiuterija ir visi jie galėjo būti valdomi nuotoliniu būdu mobiliosiomis programėlėmis. Žodžiu, įsilaužėliai laukiami išskėstomis rankomis.

Ši iškalbinga statistika yra signalas įrangos gamintojams ir paslaugų teikėjams: pirmiausia – saugumas.

Tuo pačiu jiems tenka pareiga užsitarnauti žmonių pasitikėjimą.

Sunku būtų rasti žmogų, kuriam nerūpi privatumas ir asmeninių duomenų konfidencialumas. Net, rodos, menka smulkmena gali daug išduoti. Pavyzdžiui, bėgimo duomenis renkanti apyrankė gali sufleruoti, kur gyvenate. O išjungtas radiatorius lauke spaudžiant šalčiui leistų suprasti, kad šeimininkų nėra namie. Įvairių sistemų renkami duomenys gali sukelti baimės ir dėl privatumo (pvz., patalpas stebinti apsaugos sistema).

Dar matuoti, ar jau pjauti?

Ir tai dar ne viskas: įrenginiai turi... veikti. Bepigu daviklį integruoti lifte ar bute. O ką daryti, jei tai – nešiojamas įrenginys? Kur jam gauti energijos? Baterijos nėra visagalės: kuo didesnė talpa, tuo brangesnis ir sunkesnis įrenginys. Iš kitos pusės, mažą bateriją reikia dažniau įkrauti, o tokie žaidimai erzina.

Svarbu parinkti tinkamą kainą: jei iš įrenginio naudos mažai, vargu ar pirkėjai bus linkę už jį mokėti šimtus eurų. Ir, pagaliau, būtina parinkti tinkamą reklamos bei rinkodaros strategiją.

Tai yra bene svarbiausi dalykai, kuriuos būtina apsvarstyti prieš išleidžiant produktą į rinką. Kas nutinka to nepadarius? Pažvelkite į išmaniuosius laikrodžius: visi juos gamina, bet niekas neperka. Nes kol kas nėra aiškios naudos, žinutės pirkėjui, o vieną dieną laikanti baterija ir didelė kaina atbaido didelę dalį tų, kurie mėgsta išbandyti naujoves. Gamintojui būtina atrasti ir suprasti savo pirkėją.

Iš kitos pusės, nusitaikius į pernelyg siaurą ratą kyla rizika neišnaudoti visų galimybių. Pavyzdžiui, siuntas išvežiojančių kompanijų „Fed Ex“ ir UPS vairuotojai jau seniai naudojo planšetinius kompiuterius, tačiau tikrasis jų potencialas atsivėrė tik „Apple“ išleidus „iPad“.

Bet kuriuo atveju, daiktų internetui prognozuojama itin šviesi ateitis, svarbiausia – susidoroti su iššūkiais. Pasaulio užkariavimo istorija jau rašoma. O didžiausią pavojų kelia ne šių įrenginių išmanumas ar gebėjimai, bet žmonės.

Parengė Gediminas Gasiulis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (0)