Vasario 9-ąją netoli ukrainiečių tuomet dar kontroliuotos Debalcevės sužeistą Rusijos karį pakalbino Rusijos leidinio „Novaja gazeta“ žurnalistė Jelena Kostiučenko.

Į Ukrainą vyko „savanoriai“

– Kaip patekote į Ukrainą?

– Savo noru. Čia siunčia tik pagal kontraktą tarnaujančius karius. Atvažiavau į Rostovą. Tuo metu buvau šauktinis. Po lapkričio 27 dienos tęsiau tarnybą pagal kontraktą, nes parodžiau gerus rezultatus. Mes esame iš 5 atskirosios brigados, antrojo bataliono, kurio vyrai karo atveju šaukiami pirmieji. Žinoma, pas mus buvo ir tarnaujančių pagal sutartį, bet dauguma šauktiniai.

- Ar jūs pasitraukėte iš armijos savo noru?

– Ne.

– Vykote į mokymus?

– Mums sakė, kad į mokymus, bet visi žinojome, kur važiuojame. Buvau morališkai ir psichologiškai pasiruošęs, kad teks vykti į Ukrainą. Tankus dar Ulan Udė uždažėme, kai jie buvo pakrauti į traukinio sąstatą. Užtepėme numerius ir ženklus. Nuo uniformų taip pat nuėmėme skiriamuosius ženklus.

Tai dėl maskuotės. Pasus palikome kariniame dalinyje, karinus bilietus – poligone. Vaikinai sakė, kad nereikia klausyti vadovybės, net jei bus pratybos, po to vyksime „chocholų“ sprogdinti. Apskritai daug ešelonų važiavo. Vienas paskui kitą. Prieš mus keliavo „specnazo“ vaikinai iš Chabarovsko. O mūsiškiai iš Ulan Udė – dauguma buriatai.

Iš Čitos traukiniu važiavome 10 parų. Kuo arčiau Ukrainos, tuo daugiau žmonių sveikino, mojavo rankomis, net laimino. O ir Ukrainoje senukai ir vaikai mus laimino, mokėjo pinigus net.

– Ar galima buvo atsisakyti?

– Aišku, galima. Niekas neverčia. Buvo tokių, kurie dar Ulan Udė atsisakė, kai pajuto, kad kvepia degėsiais. Vienas karininkas atsisakė.

– Reikėjo rašyti raportą?

– Nežinau. Aš juk neatsisakiau. Ir Rostove buvo tokių, kurie atsisakė. Vienas iš mūsų bataliono, pažįstu asmeniškai. Vania Romanovas. Kartu su juo vienoje kuopoje tarnavome. Kur jis dabar – nežinau.

– Ar ką pasakojo apie Donecką, apie Ukrainą?

– Nieko nepasakojo. Kai traukiniu 10 važiavome, žinoma, visokių gandų buvo. Iš pradžių iš tiesų vyko mokymai. Kaip ir buvo planuota, jie truko tris mėnesius. Manėme, kad mūsų dalinį dislokuos prie Ukrainos sienos, kad juos pagąsdintume, tokia psichologinė ataka.

Galiausiai dienas pradėjome skaičiuoti, kada baigsis. Mums sakė, kad pamaina jau atvyko, greit reikės ant platformos kelti tankus, mechanikai ir vairuotojai keliaus traukiniu, likusieji iš Rostovo iki Ulan Udė skris lėktuvu. 12 valandų – ir tu namie. Po to staiga buvo signalas, ir pajudėjome.

– Kada?

– Vasario 8 dieną. Mūsų grupės kapitonas tiesiog pasakė: „Viskas, vaikinai, važiuojame. Parengtis numeris vienas.“ Vaidinasi, sėdime užvestame tanke. Tada kolona pajuda.

– Greit išvažiavote?

– Mes – karinga liaudis, mokame greit susiruošti. Maišelis su daiktais, automatas – ir į tanką. Kai važiavome iš poligono, pasakė, kad viską atiduotume: telefonus, dokumentus. Prie Rusijos sienos sustojome miškingoje vietoje. Kol iki ten atvykome, sutemo. Tada – signalas. Aiškinimų nebuvo. Pasakė: pradedame žygį. Viską supratome ir be žodžių.

– Vadinasi, niekas iš vadų su jumis apie Ukrainą nekalbėjo?

– Ne, nes ir taip visi suprato. Ko jiems už mus košę žiaumoti? Patriotinių nesąmonių taip pat niekas nekimšo. Viską žinojome dar sėsdami į traukinį.

– Supratote, kad kertate sieną?

– Taip. O ką darysi? Juk nesustosi. Yra įsakymas. Buvo aišku, kam ruošiamės ir kas gali būti. Tačiau mažai kas bijojo. Puiki vadovybė, viską darė stabiliai aiškiai, tvarkingai.

– Kada sužinojote, kad pasiekėte Donecką?

– Perskaitėme užrašą: Doneckas. Kai atvažiavome iki miesto. Ten dar yra parašyta – DLR (Donecko Liaudies Respublika – red.). O, mes Ukrainoje! Iškišau galvą iš liuko apsidairyti. Gražus miestas, patiko. Galiausiai sustojome pastogėje.

Mus pamaitino, apgyvendino kambariuose. Kažkas iš mūsiškių turėjo telefoną. Jame radome radijo stotį „Sputnik“. Kaip tik vyko diskusija, ar Ukrainoje yra Rusijos karių. Visi neigė. „Ne, ne ne“. O mes gulime ir klausomės: na, taip. Kas gi atvirai pasakys?

Mūsų valdžia supranta, kad padėti reikia, o jei atvirai armiją įvestų, pasipiktintų Europa, NATO. Nors suprantame, juk NATO taip pat ten dalyvauja, aišku, kad ginklus tiekia.

– O jums sakė, kuriam laikui vykstate?

– Ne. Galbūt iki karo pabaigos.

– O klausėte?

– Ne. Mes supratome, kad nuo mūsų priklauso karas. Būtent todėl mus tuos tris mėnesius ir vaikė, kaip ožkas. Bet galiu pasakyti, kad gerai ir mus paruošė, ir snaiperius.

Įsakė sušaudyti ukrainiečius

– Kiek tada jūsiškių nuvyko?

– Tankų batalionas – 31 tankas, po 10 tankų vienoje kuopoje, o prie 10 tankų dar reikia pridėti po tris BMP ir po 5 „Ural“ sunkvežimius su šaudmenimis, taigi apie 120 žmonių – trys tankų kuopos, plius tiekimo būrys, ryšių būrys. Dar plius pėstininkai, žinoma. Tai viso maždaug 300 karių. Visi iš Ulan Udė. Dauguma – buriatų.

– Jums sakė, kad jūs uždarote Debalcevės katilą?

– Ne, nieko neaiškino. Štai – jūsų pozicija, ugnies pozicijos, ten žiūrėk ir nieko neišleisk. Kas važiuoja, į tą ir šauk. Ir šaudėme karuselės principu: išvažiuoja į ugnies pozicijas 4 tankai, šaudo, kol baigiasi sviediniai, tada juos pakeičia kiti 4 tankai, o mes papildome šaudmenų atsargas.

Bet mūsų bataliono vadui nepasisekė. „Karuselės“ metu pasitaiko, kad tankas neiššauna. O jei nešauna vienas, nešauna ir kiti, o „ukropai“ (ukrainiečiai) atidengė ugnį. Ir viskas – bataliono vado tanką sunaikino.

– Vadai vyko kartu?

– Mūsų vadai – šaunuoliai. Nebuvo nei vieno, kuris išsigąstų. Visi buvo lygūs – ar pulkininkas, ar eilinis. Mano bataliono vadas apdegė, kaip ir aš. Dabar jis Rostove.

– Buvo žuvusiųjų?

– Ne. Minakovui koją nutraukė. Kartu su bataliono vadu trys apdegė. Čia kiek atsimenu.

– Kartu su vietiniais (separatistais) kovėtės? Ar kartu vykdėte užduotis?

– Ne. Jie tiesiog užimdavo pozicijas, o kai reikėdavo eiti pirmyn spausti priešą, atsisakydavo, nes esą pavojinga. O mums duotas įsakymas atakuoti. Tai ir darome, o jiems neįsakysi. Gerai, kad ukrainiečius į „katilą“ užspaudėme.

– Debalcevės „katilo“ nebėra, Ukrainos kariai pasitraukė.

– Gerai. Vadinasi, iškeltą užduotį atlikome.

– Vadinasi, padėjote sukurti „katilą“ ir apsupti Debaltsevę?

– Taip, sukūrėme „katilą“. Visiškai apsupome ir stebėjome, stebėjome... Jie bandė prasiveržti – pėstininkų grupės, „Uralais“, BMP, tankais, viskuo, kuo įmanoma. Mes turėjome įsakymą šaudyti. Ir mes į juos šaudėme.

Jie naktį bandydavo prasiveržti. Matai: ten tankas važiuoja, ten žmonės eina, ir šaudai. Šaudmenų negailėjome. Tanke – pilnas kovinis komplektas: 44 sviediniai. Mano tankas labai geras. Ne šiaip T-72, o T– 72B. Taikiklis 1K13, skirtas naktiniams šaudymams su naktiniu matymu ir galima šaudyti valdomas raketas. Tokias turėjau 9-ias. Geras buvo tankas, gaila, sudegė.

– Ar žudėte taikius gyventojus?

– Ne. Su civilių automobiliais iki paskutinės akimirkos tempėme. Buvo, vairuoja automobilis, o man sako „šauk, šauk“. O ko man jo bijoti, aš juk tanke.

Žiūrėjau pro taikiklį ir pamačiau, kad ten vyras su baltu raiščiu – mūsiškis, pašauktinis, kurio vos neužmušiau. Pašauktiniai (taip Rusijos propaganda vadina separatistų kovotojus) važinėja ir su BTR, mums juk nesako. Teko šaukti „mes savi!“

Nebuvo jokios koordinacijos. Tie pašauktiniai kažkokie keisti. Šaudo, šaudo, o tada sustoja. Kaip į kokį darbą eitų – jokios organizacijos, jokių vadų.

Nesididžiuoja žudęs žmones

– Kiek gyvenviečių pravažiavote?

– Tiksliai nepasakysiu, gal keturias. Vieną atmušėme, į kitas tiesiog užvažiavome... (Tyli.) Aš, aišku, nesididžiuoju tuo, ką dariau – kad naikinau, žudžiau. Kita vertus, raminu save, jog tai – dėl taikos, dėl taikių gyventojų: vaikų, senukų, moterų, vyrų... Suprantu, kad anoje pusėje – toks pat žmogus, kaip ir tu. Tačiau jis yra priešas. Žudė nieko nekaltus žmones. Vaikus.

– Su vietos gyventojais bendravote?

– Ne. Jie prie mūsų eidavo. Tačiau mums buvo nurodyta su jais nebendrauti. Kai buvome Makejevkoje, vadovybė apskritai pasakė, kad ten 70 proc. gyventojų yra už „ukropus“, todėl reikia būti atsargiems. Kai užvažiavome į Makejevką, tankus paslėpėme parke. O po valandos mus pradėjo apšaudyti iš minosvaidžių.

Gerai, kad nuo tokios ugnies galima pasislėpti tanke. Man vienodai – tankui nuo minosvaidžių nieko nebus. Mes juose ir gyvenome.

– Ar nekilo dvejonių, jei 70 proc. už Ukrainą, tai kodėl ten važiavote?

– Buvo dvejonių. Bet viena gyvenvietė nesvarbu. Jeigu Doneckas nori nepriklausomybės, reikia to pasiekti. Čia kalbėjau su seselėmis ir gydytojais. Jie sako norintys nepriklausomybės ir tokios valdžios, kaip mūsų Vladimiras Putinas.

Bet štai klausimas, jei Donecko liaudies respublika gaus nepriklausomybę – ką jie su ja darys? Ekonomikos ten nėra, o tai reiškia, kad nieko jiems nepavyks.

– Artimieji žinojo, kur jūs?

– Kai mane sužeidė, smarkiai apdegiau, perkėlė į sanitarinę mašiną, daug vaistų suleido, todėl skausmo nejaučiau. Vyrukas iš medikų būrio surinko mano mamos telefono numerį.

Skambinu, sakau „Su Naujais metais!“ – juk tuo metu šventė Naujuosius metus ( pagal Azijoje galiojantį kalendroių). Klausiu: „na kaip reikalai?“, sako „svečiai atėjo, o tu kaip?“. Atsakiau:“ O man viskas normaliai, apdegiau tanke, kiek sudegiau“. Mamos balsas kiek pasikeitė, o tada atsijungiau. Tada tas medikas, taip pat buriatas, su ja kalbėjo ir ramino.

– Ar šeimai ką nors mokės?

– Nežinau. Pas mus Rusijoje, kaip tik reikalas prieina iki pinigų, niekas nieko nežino. Gal ką nors išmokės, o gal pasakys, kad seniai esu atleistas. Juk 27-ą lapkričio privalomąją tarnybą jau atlikau, o čia, Ukrainoje aš juk tik gastroliuoju. Tai va, bijau, nors 3 metų kontraktą pasirašiau dar birželį.

Vis tiek palaiko V. Putiną

– Ar nesigailite?

– Ko jau čia gailėtis. Nuoskaudų nėra. Žinau, už ką kovojau. Mums Čitoje kartą įjungė televizorių, parodė žinias apie tai, kaip Odesoje žmones gyvus sudegino. Mums pasidarė bloga. Toks jausmas atsirado – taip negalima. Tai nežmoniška, neteisinga. Todėl važiavau.

Sėdėdamas tanke girdėjau ukrainiečių atsiliepimus per radijo ryšį: „Mes jus, maskviečiai, visus užmušime. Pirma jus, o tada jūsų žmonas, vaikus, tėvus. Mes – fašistai, nesustosime, žudysime jus, pjausime jums galvas, gabalėliais jus namo siuntinėsime“.

– Kaip manote toliau gyventi?

– Karo man jau užteko. Noriu taikaus gyvenimo, mokytis, dirbti. Organizmas kovoja, po truputį atsistato. Grįšiu į Ulan Udę kaip sužeistasis. Nepykstu ant saviškių. Nuo to niekas neapsaugotas. Niekas nežino, kas gali nutikti mūšyje. Gal tu, o gal tave. Galbūt ten pasiliksi arba išgyvensi, kaip aš.

– V. Putinui klausimų neturite?

– Prieš nesu nusistatęs. Žinoma, labai įdomus žmogus. Ir gudrus. Visam pasauliui sako, kad nėra mūsų karinių pajėgų. O pats mums greitai: varote, varote! Kita vertus, Vakarai į Ukrainą gali savo ginkluotę atsiųsti, raketas pastatyti. Tada mes būsime taikiklyje. Todėl suprantu, kodėl tokia mūsų pozicija – kad mūsų neužkabintų. Šiame kare mes giname savo teises.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai (16)