Geriausi iš geriausių - Lietuvos specialiųjų pajėgų kariai (6)
Nereikia galvoti, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų kariais atrenkami tik raumenų kalnai ir atletai, tvirtina gynybos apžvalgininkas, knygos „Gabrieliaus kariai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija“ autorius Aleksandras Matonis. Jo teigimu, jie, visų pirma, pasižymi nepaprastu intelektu. Su knygos autoriumi kalbėjosi LRT Radijo žurnalistai.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Afganistane po 13 metų tarnybą baigia specialiųjų operacijų eskadronas „Aitvaras“. Anot gynybos apžvalgininko, nuo 2002 m. „aitvarams“ pavyko pasiekti geresnių rezultatų už kitų šalių specialiųjų pajėgų karius ir tai buvo įvertinta sąjungininkų.
– Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai Afganistane jau vadinami legendiniais ir yra užsitarnavę tarptautinę pagarbą. Kodėl?
– Dėl to, kad jie – gyvi legendos, nors patys tokio apibūdinimo tikrai nemėgsta. Žodžiai „legenda“, „elitas“ ir panašūs nebūdingi specialiųjų pajėgų kariams. Jie į savo darbą žiūri paprasčiausiai atsakingai ir pilietiškai.
Specialiųjų pajėgų sėkmė – jų sudarymo principas. Tai – nepaprastai sudėtinga daugiapakopė atranka, kuri prasideda, kai karys, norintis tapti specialiųjų pajėgų kariu (į specialiųjų operacijų pajėgas gali pretenduoti tik kariškiai, profesionalios kariuomenės kariai), praveria duris į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną. Jis pereina jėgerių atranką ir po to kvalifikacijos laipteliais gali kilti vis aukščiau. Parengimas, motyvacija ir atranka – trys receptai, kaip parengti gerą specialiųjų operacijų pajėgų karį.
– Jums pačiam teko bendrauti su šiais kariais. Kokie jie?
– Jie yra tokie patys mūsų Lietuvos piliečiai. Iš tiesų jie – gana motyvuoti. Specialiosios pajėgos gyvena įkvėpimu, kurio semiasi iš Lietuvos pokario kovotojų už laisvę – partizanų, žaliukų. Būtent „žaliukas“ – neatsitiktinai pasirinktas pavadinimas, apibūdinantis aukščiausios kvalifikacijos specialiųjų operacijų karį. Karys gali tapti jėgeriu ir vėliau lipti laipteliais – įveikti įvairias kitokias atrankas. Tuomet žaliuko antsiuvas reiškia, kad jis toje hierarchijoje pasiekė aukščiausią lygį.
Nereikia galvoti, kad tai – vien tik kažkokie raumenų kalnai, atletai. Taip, netrūksta atletų, itin sportiškų, įspūdingos išvaizdos aukštaūgių plačiapečių vyrų, tačiau geras specialiųjų operacijų pajėgų karys pirmiausia atitinka tam tikrus psichologinius, intelektualinius reikalavimus.
Atrankos principai, žinoma, yra nevieši. Jie – netgi įslaptinti. Pirmiausia patikrinamas psichologinis suderinamumas, atliekami intelekto testai, patikrinama, kaip žmogus gali išspręsti įvairias situacijas, kaip gali kūrybingai, tačiau paklusdamas įsakymui, rasti sprendimus krizinėmis, įtemptomis situacijomis. Kitaip tariant, pirmiausia tai yra žmonės su neprastu intelekto bagažu. Jie – gerai išprusę, išsilavinę ir, žinoma, yra Lietuvos patriotai.
– Koks techninis „aitvarų“ pasirengimas?
– Kartais į „aitvarus“ su pavydu žiūri mūsų likusi Lietuvos kariuomenė. Ypač pastaruosius kelerius metus, kai dėl finansinės krizės kariuomenės finansavimas ir aprūpinimas buvo itin mažas. Iš tiesų specialiųjų operacijų pajėgų kariai (ne tik „aitvarai“, nes „aitvarai“ – žmonės, tarnaujantys eskadrone „Aitvaras“) pirmieji gauna galimybę susipažinti su ginklais ir juos pasirinkti.
„Aitvarai turi nemažai tokių ginkluotės sistemų, kokių neturi likusi mūsų kariuomenė (jų ir nereikia). Ekipuotė nuolat modernizuojama, perkama. Stengiamasi įsigyti naują techniką. Prietaisai, elektroninės mūšių valdymo sistemos, naktinio matymo prietaisai – visa tai labai dažnai „aitvarus“ pasiekia ir su mūsų sąjungininkų pagalba, finansavimu iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai daroma tam, kad jie mūšio lauke neturėtų sau lygių.
– Kaip dėl tarnybos Afganistane apskritai pasikeitė Lietuvos specialiųjų pajėgų būklė ir kompetencija?
– 2002 m. lapkričio mėnesį, kai į Afganistaną buvo išlydėtas pirmasis eskadronas, kuris tuo metu vadinosi „Erelis“ – tai jau buvo sąjungininkų pripažinimo dėl savo kvalifikacijos sulaukę kariai.
Kitaip tariant, sąjungininkai juos pakvietė, nes jais pasitikėjo, žinojo, kad duotas užduotis jie gali atlikti gerai. Būtent 2002–2004 m. eskadronas „Erelis“, o po to – trys „Aitvaro“ eskadronai dalyvavo specialiosiose misijose. Tai – labai pavojingos misijos, kurių metu ieškoma, pavyzdžiui, paslėptų ginklų, narkotikų sandėlių, sulaikomi įtariamieji asmenys, vyksta daugybė kovinių kontaktų.
2007 m., kai „Aitvaras“ vėl grįžo į Afganistaną, šiek tiek į kitą, nors pažįstamą regioną Afganistano Pietuose, užduočių spektras dar labiau išsiplėtė. Prie specialiosios žvalgybos užduočių prisidėjo ir sąjungininkų pajėgų mokymas. Pirmiausia – Afganistano specialiosios policijos kuopos mokymas Zabulo provincijoje, kur „aitvarai“ atrinko kiekvieną specialųjį policininką, jį parengė, taikydami giminingus atrankos metodus, kokius matome Lietuvoje. (...)
Lietuva buvo pirmoji valstybė, gavusi mokyti Afganistano specialiosios policijos kuopą. Kai pirmosios kuopos parengimo projektas buvo baigtas 2014 m., t. y. prieš metus, sąjungininkai negailėjo gerų žodžių. Yra laiškai, įvertinimai. Tokį gerą rezultatą mažai kas buvo pasiekęs.
Dabar baigtas kitas etapas: antroji policininkų kuopa kitoje – Tacharo – provincijoje irgi parengta. Be to, kad „aitvarai“ iš pradžių patys dalyvaudavo, sulaikant asmenis, kovojant su grupuotėmis, ieškant paslėptų ginklų, narkotikų, pinigų, po to jie viso to išmokė sąjungininkus afganus ir veikė kartu. Visa tai buvo padaryta, nekalbant apie tai, jog jie puikiai sąveikavo su amerikiečių, lenkų ir kitų šalių specialiųjų operacijų pajėgomis.
Deividas Jursevičius, LRT Radijo laida „60 minučių“
