Ką Rusijos „Gazprom“ išdarinėja su dujotiekiais: „Turkų srautas“ virto įdomiu detektyvu, o šalia Lietuvos jau norima prastumti „Šiaurės srautą-2“ (Video) (8)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nori praplėsti „Šiaurės srautą“
Priminsime, kad pirmas „Šiaurės srauto“ dujotiekis buvo pastatytas 2010–2012 metais. Įgyvendinti šį projektą leido ne vien ekonominiai ar energetiniai interesai, o visų pirma V. Putino ir tuometinio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio draugystė. Su šio kanclerio vardu yra susijęs toks terminas kaip „politiko šrioderizacija“, simbolizuojantis parsidavimą ir politinių principų pamynimą.
Naujas projektas, kuris dažniausiai vadinamas „Šiaurės srautu-2“, užgimė 2015 metais. Jo atsiradimas pirmiausia siejamas su Rusijos nesėkmėmis stumiant „Pietų srauto“ projektą. Vėliau „Šiaurės srauto-2“ reikšmę aktualizavo ir konfrontacija su Turkija. Tai iš esmės nėra naujas projektas – kalbama apie „Šiaurės srauto“ dujotiekio praplėtimą, siekiant padvigubinti jo laidumą.
Tačiau ir čia Maskvai prisiėjo susidurti su problemomis. Šių metų vasarą potencialiems investuotojams teko atsisakyti sukurti bendrą įmonę šiam projektui įgyvendinti, nes tam prieštaravo Lenkijos antimonopolinis reguliuotojas – UOKiK.
Pažymima, kad „Šiaurės srauto-2“ projektas kertasi ir su ES trečiuoju energetiniu paketu, kuris taip stipriai nervina Kremlių. Trečiajame energetiniame pakete numatoma, kad energetinių išteklių gabenimo infrastruktūros (šiuo atveju – dujotiekio) negali valdyti energetinių išteklių tiekėjas. Protestuodama prieš šią nuostatą Maskva anuomet ir nutraukė „Pietų srauto“ projektą.
Dėl visų šių priežasčių ir „Šiaurės srauto-2“ ateitis lieka gana miglota.
Kai dominuoja politika
Įdomu tai, kad net dalis Rusijos valdžiai lojalių žiniasklaidos priemonių neskubėjo džiaugtis „Turkų srauto“ projekto atgaivinimu. Esminė to priežastis – finansinė. Gana plačiai kalbama, kad Maskvai „Turkų srauto“ projektas kainuos brangiai. Faktiškai jis gali būti nuostolingas. Be to, jis vykdomas neturint atitinkamos infrastruktūros perspektyvos ES teritorijoje. Net neslepiama, kad „Turkų srauto“ reikšmė pirmiausia yra politinė ir atitinka esminį Maskvos siekį palikti nuo 2019 metų Ukrainą be rusiškų dujų tranzito.
Nerimauti dėl dujotiekio rentabilumo verčia ir tai, kad Rusija dėl Vakarų pasaulio taikomų sankcijų ir kritusių (ir taip ryškiai ir nepakilusių) naftos kainų gyvena finansiškai sunkų laikotarpį. Akivaizdu, kad Maskvai atėjo laikas skaičiuoti pinigus ir galvoti ne tik apie įvaizdį ir geopolitiką, bet ir apie ekonominę projektų naudą.
Čia yra ir kitų aspektų. Numanu, kad „Turkų srauto“ projektas iš tikrųjų bus kuklesnis, nei anonsuota anksčiau: vietoj keturių numatytų šio dujotiekio šakų gali būti nutiesta dvi ar net viena.
„Šiaurės srauto-2“ istorija rodo, kad Europa šiandien irgi dvejoja dėl galimų reikalų su Rusija. Situacijoje, kai vyksta naujas šaltasis karas, eiti obuoliauti su velniu (t. y. Kremliumi) kainuoja pernelyg brangiai.
Tačiau akivaizdu, kad Rusija, nepaisydama nieko, sieks ir toliau plėtoti jai įprastą „dujų diplomatiją“, nors šis energetinis išteklius Kremliaus rankose tradiciškai pavirsta ne draugystės, o konfrontacijos įrankiu. Bet pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje bet kokios Maskvos iniciatyvos Europoje sutinkamos gana atsargiai. Nors minėti Rusijos dujų projektai palengva juda, šis procesas yra gana lėtas ir, kaip galima pastebėti, finansiškai sunkus Rusijai. Be to, bet kuris iš šių projektų rizikuoja galutinai užstrigti, tad „dujų diplomatija“ vis dėlto negali būti laikoma pačia perspektyviausia Maskvos strategija.
