Griežtas funkcionalumas atima iš mūsų laisvę naudoti daiktus taip, kaip mums reikia. Kėdė skirta sėdėjimui, tačiau kartais ant kėdės atsistojama – tarkime, siekiant viršutinėje lentynoje gulinčios knygos. Jau klasika tapusios venecijietiškos kėdės su plona fanerine sėdyne tokiai operacijai menkai tinkamos.

Ludwig Mies van der Rohe, ne menkesnis, nei Corbusier, 1919 metais nubraižęs stiklinio dangoraižio projektą, nepaaiškina, kodėl jo pastatas turi būti permatomas, nelyg parduotuvės virtina. Iš visko sprendžiant, Miesui skaidrumas atrodo kaip simbolis, jei atvirumo, tai efektyvumo: galima matyti, kad visi biuro pastato gyventojai triūsia ir niekas dinderio nemuša.

Bet čia ir kyla paradoksas: nors visi pastato viduriai kaip ant delno, suprasti, kur įėjimas – nelengva.

Miese, tada jau sulaukęs pasaulinio pripažinimo architektas, pastatė stiklinį Farnsworth House, perregimą kaip akvariumą, ir paradoksaliai, visiškai uždarą; toks namas perregimas gali būti tik todėl, kad jį supa privati žemė, kur be kvietimo pakliūti neįmanoma. Tai yra, stiklinė sodyba tapo J. Zamiatino stiklinių permatomų gyvenamųjų namų antipodu. Be to, skaidrumas visiškai nereiškia sąveikos su aplinka, nuo jos namas atitvertas gerokai stipriau, nei romantiškasis Williamo Morriso „Raudonasis namas“: ten, prisimenama, per miegamojo langą krito obuoliai.

Šio dešimtmečio pradžioje Maskvoje ir kituose RF miestuose (o kiek anksčiau ir Gruzijoje) buvo pastatytos kelios policijos nuovados su skaidriais fasadais. Tai buvo aiškinama kaip piktnaudžiavimo prevencijos priemonė. Projekto autoriai siūlė sutapatinti fizinį skaidrumą su metaforiniu, su visišku valdžios paslapčių nebuvimu, J. Benthamo išvirkščiu panoptikonu, kur kalėjimo prižiūrėtojai galėjo nuolat stebėti kalinius. Tačiau lygiai toks pats skaidrus ir permatomas buvo architekto Giuseppe Terragni Como miesto fašistų partijos komiteto pastatas – Casa del Fascio (1932–1936). Nejaugi valdžios institutai perleidžia individui priežiūros ir baudimo teisę? Ne, tai tik populistinis gestas.

Permatoma kalėjimo kamera yra realaus baudimo ir kontrolės įrankis. Tačiau perregimas policijos poskyris tampa nevykusia metafora. Piktnaudžiavimą išvysti negana, reikia dar žinoti, kaip galima įsiterpti, turėti poveikio valstybės tarnyboms priemones. Be atgalinio ryšio toks deklaratyvus skaidrumas terodo, kad valdžia nieko nesigėdi.

Disciplinavimo instrumentai, kaip sakoma, pagal apibrėžimą, priklauso valdžiai, nei jų atsisakyti, nei nukreipti prieš save ji nesugeba. Geriausiu atveju, ji gali kam nors deleguoti jų panaudojimą.

Le Corbusier, kaip žinia, praktiškai neslėpė, kad architektūra jam buvo disciplinuojančio poveikio žmonių populiacijoms priemonė. Todėl jis taip ir stengėsi palaikyti santykius su valdžia – tiek su politine (Musolinis, Stalinas, Petenas), tiek ir ekonomine (Citroen).

Prisiminkime Diogeną, nuo kurio pradėjome pasakojimą. Dabartinių diogenų gyvenimas daug sudėtingesnis. Jei ant parko suolelio negalima atsigulti, tai šio suolelio forma išties atitinka funkciją, tik štai funkcija ši – represinė. Suolelis, ant kurio ir sėdėti neįmanoma, nukreiptas jau ne prieš atskirus atskalūnus, o prieš visus pėsčiuosius.

Be atgalinio ryšio deklaratyvus sienų skaidrumas terodo, kad valdžia nieko nesigėdi

Daiktas per savo vienareikšmę funkciją gryna funkcija paradoksaliai paverčia ir žmogų naudotoją. Ne tik institucijos, tačiau ir daiktai ima reguliuoti mūsų veiksmus. Pasirodo, konstruojantiems, gaminantiems ir statantiems viešose vietose tokius daiktus ir priklauso reali valdžia.

Pats gi daiktas, užuot buvęs mūsų laisvo kūno pratęsimu, praplečiančiu jo galimybes, tampa kietu ir nepatogiu baudžiamo kūno futliaru – taip pat ir už kol kas dar neįvykdytą nusikaltimą.

Komentarai ()