Mobilaus ryšio bokštai paprastai neskraido. O šie ir nėra paprasti.

Prieš pusantro mėnesio Puerto Riką nusiaubė uraganas Maria, milijonus gyventojų palikęs be elektros ar patikimo ryšio.

Audra suniokojo salos komunikacijų infrastruktūrą – mobilaus ryšio stotelės be elektros negali siųsti signalų, o atsarginio maitinimo užteko vos kelioms valandoms. Uraganas pažeidė ir antžemines šviesolaidžių linijas, jungiančias bokštus su pagrindiniu tinklu. Ryšio atstatymui, pavyzdžiui, AT&T naudoja mobilius ryšio bokštus sunkvežimiuose ir sako, kad jų tinklas pasiekiamas 70% gyventojų.

Taip pat naudojami ir balionai.

Taisydamos antžemines komunikacijas, AT&T ir T-Mobile dar prisijungė ir prie stratosferoje skraidančių aparatų tinklo.

X žymi tašką

Alphabet – Google motininė kompanija ir už balionus atsakanti technologijų milžinė – vadina šį bandymą eksperimentine technologija“. Iš tiesų tai Alphabet inkubatorius, kuriame veikia „X, the Moonshot Factory,“ arba tiesiog „X“. Balionų iniciatyva pavadinta „Project Loon“.

Kiekvieną balioną galima vertinti kaip mobilaus ryšio bokštą, esantį stratosferoje, dešimčių tūkstančių metrų aukštyje. Jie kuria ne Wi-Fi, bet LTE signalą; kiekvienas balionas gali padengti ~5 000 km² plotą. Bet šio balioninio interneto pralaidumo nepakanka tiesioginėms transliacijoms ar netgi pokalbiams telefonu. Jis skirtas tokioms paprastoms užduotims, kaip SMS ar elektroninio pašto patikrinimas.

Antžeminė balionų kontrolė

Patys balionai LTE signalą turi iš kažkur gauti ir tas kažkas yra žemė, kur AT&T ir T-Mobile jį siunčia aukštyn. Tai reiškia du dalykus: nebus galima sužinoti, kad signalas atsklinda iš dangaus ir kad norint naudotis ryšiu, reikės turėti planus su kuriuo nors tiekėju.

Patys balionai vaiduokliškai balti, maždaug teniso korto dydžio ir pagaminti iš polietileno. Variklių juose nėra, o energija įrangai tiekia fotovoltiniai skydeliai.

Atsitiktinai Loon Puerto Rike paleidimo stotį, kaip didesnio projekto dalį, jau turėjo (pavadintą „Mažas paukštelis“), bet šie balionai atkeliavo iš paleidimo stoties Nevadoje (pavadintos „Didysis Paukštis“).

Pasroviui

Kadangi balionai priklauso nuo stratosferos vėjų malonės, juos vairuoti galima tik keičiant skridimo aukštį ir taip patenkant į skirtingomis kryptimis kryptimis judančio oro sluoksnius.

Tačiau jie tai atlieka įdomiai: didesnio helio balino viduje yra mažesnis balionas. Pripumpuodamas šią vidinę talpą atmosferos oro – arba jį išleisdamas – skraidantis aparatas kyla viršun arba leidžiasi. Tad Project Loon balionus nešantis mechanizmas labai paprastas, ko jokiu būdu negalima pasakyti apie navigaciją. X komanda naudodama kompiuterių simuliacijas ir iš skrendančių balionų gaunamus duomenis, sukūrė mašininio mokymosi algoritmą, palengvinantį balionų pergabenimą iš vienos vietos į kitą.

Norite sužinoti daugiau? Apsilankykite flightradar24.com, ir pažiūrėkite į Puerto Riką. Galbūt aptiksite regione šešis balionus, didesniame nei 50 000 pėdų (15 240 m) aukštyje. Tačiau Project Loon nepatvirtina, kad šie aparatai išties jų ar kiek jų iš tiesų naudoja. Tepavyko išgauti, kad jų ten yra „keletas“.

Rob Verger
popsci.com

Komentarai (2)