Šie orlaivių dizainai yra vieni keisčiausių, kokius esate matę.

Orlaivio dizainas, kaip ir bet kokios rūšies technologija, kartais gali tapti tikra ikona. Pavyzdžiui, „P51 Mustang“, „Supermarine Spitfire“, Messerschmitt Bf 109 ar F-15 Eagle“.

Tačiau istorijoje taip pat gausu pamirštų ir labai neįprastų lėktuvų konstrukcijų. Pateikiame keletą žymiausių keisčiausių oralaivių dizainų pavyzdžių istorijoje.

1. „Messerschmitt P1109“

„Messerschmitt Me P1109“ yra bene įdomiausias, jei ne keisčiausias, visų laikų orlaivių dizainas. Vienas iš vienintelių žinomų kada nors sumanytų įstrižų sparnų biplanų, šis orlaivis niekada nepaliko braižymo lentos.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jį suprojektavo vokiečių inžinieriai, siekdami pagerinti reaktyvinių lėktuvų greičio našumą. Kaip ir kitos įstrižų sparnų lėktuvų koncepcijos, „Me 1109“ neįprasti sparnai buvo sukurti taip, kad padėtų sumažinti aerodinaminį pasipriešinimą dideliu greičiu.

Jei kada nors būtų baigtas, jį būtų varę dvigubi reaktyviniai varikliai. Nežinoma, ar kada nors buvo pastatytas prototipas, taip pat nėra jokių duomenų, kad jis būtų išbandytas vėjo tunelyje.

2. „Dornier Aerodyne“

Iš esmės milžiniškas skraidantis cilindrinis reaktyvinis variklis, Aleksandro Lippischo „Aerodyne“, yra dar vienas labai keistas lėktuvų dizainas. Lippischas mėgęs eksperimentuoti su dizainu, žinomas dėl savo „Me 163 Komet“ (pirmasis ir vienintelis pasaulyje raketomis varomas naikintuvas) dizaino.

Šis orlaivis, kartais vadinamas „išskleidžiamu besparniu lėktuvu“, buvo didelis reaktyvinis variklis, uždarytas metaliniame cilindre su uodega. Dėl dizaino, jis galėjo skirsti viršgarsiniu greičiu.

Be to, variklio išmetamosios dujos buvo išleidžiamos per porą vektorinių kaskadų, kurios varė orlaivį vertikaliai kylant ir leidžiantis ir į priekį.

Lėktuvas taip pat buvo su įprastu uodegos bloku, kuris teoriškai galėjo užtikrinti krypties valdymą skrydžio metu. Pirmą kartą prototipas buvo pristatytas 1972 m. rugsėjį, tačiau vėliau projekto atsisakyta.

3. „McDonnell XF-85 „Goblin“

Vadinamasis „parazitinis“ naikintuvas „McDonnell XF-85“ buvo sukurtas dislokuoti iš didesnio „šeimininko“ bombonešio „Convair B-36“ bombų skyriaus. Sukurtas iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, dėl mažos orlaivio formos ir savybių, pažymi kaip vienas keisčiausių visų laikų orlaivių.

Kadangi, tuo metu įprasti naikintuvai, dėl degalų trūkumo, dažnai nespėdavo skristi kartu su bombonešių grupėms, kilo mintis, panaudoti bombonešius, kurie su savimi gabentų naikintuvus. „XF-85“ buvo sukurti būtent taip, kad padėtų išspręsti šią problemą – būtų dislokuoti, tik kai bombonešiai būtų atakuojami.

Vis dėlto, projektas buvo atšauktas 1949 m., siekiant paremti degalų papildymo ore plėtrą.

4. „Kyushu J7W Shinden“

Šis eksperimentinis Japonijos Antrojo pasaulinio karo naikintuvas yra dar vienas labai keistai atrodantis orlaivis. Pirmasis skrydis įvyko 1945 rugpjūčio 3 d.

Pagrindinės išskirtinės jo ypatybės yra gale pritvirtinti sparnai, ant nosies pritvirtinti sparneliai ir gale sumontuotas stūmiklinis variklis. Jis buvo pasiūlytas kaip trumpo nuotolio sausumos sulaikytuvas (interceptor), kuris būtų buvęs panaudotas atremti JAV pajėgų bombonešių „Boeing B-29 Superfortress“ grėsmę.

Kovos metu jis būtų ginkluotas į priekį šaudančiomis 30 mm patrankomis, įmontuotomis nosies viduje. Jo konstruktoriai manė, kad orlaivis būtų pasirodęs kaip labai manevringas naikintuvas, tačiau jis niekada nepasiekė aktyvios tarnybos.

Iki karo pasibaigus buvo pastatyti tik du lėktuvai, o programa buvo nutraukta po 1945 m. Japonijos kapituliacijos.

5. „Bartini Beriev VVA-14“

Įdomus amfibijos lėktuvo pavyzdys – „Bartini Beriev VVA-14“ atrodo lyg iš mokslinės fantastikos filmavimo aikštelės. Sovietų Sąjungos aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurtas orlaivis pasinaudojo ekrano efektu, kad galėtų skristi virš vandens kelių metrų aukštyje. Pirmasis skrydis atliktas 1972 m.

„VVA-14“ buvo sukurtas taip, kad galėtų pakilti nuo vandens ir skristi dideliais atstumais labai dideliu greičiu. Pagrindinė jo paskirtis buvo medžioti priešo povandeninius laivus.

Jį suprojektavo Robertas Bartini ir buvo pastatyti du prototipai, kurie atliko daugiau nei 100 bandomųjų skrydžių.

Po jo dizainerio mirties projekto plėtra sustojo ir 1987 m. galiausiai buvo atšaukta. Vienintelis žinomas likęs „VVA-14“ dabar laikomas buvusiame sovietų centrinių oro pajėgų muziejuje.

6. „Plymouth A-A-2004“

Pasinaudojant tuo, kas vadinama Magnuso efektu, „Plymouth A-A-2004“ buvo itin netradicinis orlaivis. Sukurtas remiantis panašiais „Flettner Magnus Effect" lėktuvais, orlaivyje buvo panaudota verpimo cilindrų serija su apskritomis galinėmis plokštėmis, kuri pritaikydama Magnuso efektą generavo pakėlimą pagal principą, kad asimetriškas sukimas sukuria papildomą kėlimą.

Pavaros sistemos dizaineris Antonas Flettneris tikėjo, kad šis būdas gali gerai veikti orlaivio sparnuose, kai buvo sėkmingai sukurtos Magnuso efekto burės laivui.

Įkvėpti šios sėkmės, trys anoniminiai išradėjai 1930-aisiais sukūrė būtent orlaivį „Plymouth A-A-2004“. Taip pat pranešta, kad jis atliko keletą sėkmingų skrydžių virš Long Island Sound estuarijos.

Dėl orlaivio saugumo ir patikimumo galiausiai jo buvo atsisakyta.

Komentarai ()