Niekas SSRS nežinojo, kad jos potencialus priešas turėjo dešimtis sovietinių naikintuvų.

Kovai ore yra esminis karinių pilotų rengimo elementas. Būtent tuo tikslu daugelio šalių oro pajėgos įsteigė tam skirtas eskadriles, vadinamuosius „agresorius“, kurių užduotis yra mėgdžioti priešą pratybų metu.

Paprastai priešo naikintuvų vaidmenį atlieka toje šalyje pagaminti orlaiviai, pasižymintys panašiomis techninėmis savybėmis, kaip ir atitinkamų savų lėktuvų. Tačiau šiai taisyklei buvo išimčių. Pavyzdžiui, per Šaltąjį karą amerikiečiai slapta sukūrė tikrų sovietinių „MiG“ naikintuvų eskadrilę.

Iš kur JAV gavo sovietinius naikintuvus

1977 m., vykdydami vadinamąją „Nuolatinio smeigtuko“ programą, pulkininkas Gailas Peckas ir generolas Hoytas S. Vandenbergas jaunesnysis įsteigė 4477-ąjį bandymų ir vertinimo eskadrilę, dar vadinamą „raudonaisiais ereliais“. Nusivylę JAV oro pajėgų pasirodymu Vietnamo karo metu, abu vadai buvo įsitikinę, kad amerikiečių pilotams turi būti suteikta „tikroviška treniruotė“ – praktikuoti kovą ore (nors ir sparingu – treniruotės pobūdžio kova) su tikrais potencialaus priešo orlaiviais.

Vienintelė problema buvo ta, kad priešo orlaivių gavimas buvo nelengvas uždavinys. Sovietų naikintuvai buvo renkami iš viso pasaulio po vieną. Juos pirko ar keitė iš Jugoslavijos, Izraelio, Egipto ir kitų šalių. Devintajame dešimtmetyje iš Pekino buvo nupirkti keli orlaiviai „Chengdu J-7“, kinų „MiG-21“ kopija.

Įsigyti sovietinius lėktuvus labai padėjo Indonezija ir Somalis. Aštuntajame dešimtmetyje šios valstybės iš socialistinės stovyklos perėjo į amerikietišką ir galėjo pasiūlyti JAV kelias dešimtis sovietinių lėktuvų, kuriuos anksčiau buvo gavę iš SSRS. Bet vis tiek buvo keletas keblumų. Pavyzdžiui, Indonezija sutiekė keturis sugedusius „MiG“, iš kurių labai sunkiai buvo sumontuotas tik vienas tinkamas naudoti orlaivis.

Galų gale, pagrindiniai „Raudonųjų erelių“ lėktuvai tapo MiG-17 („Fresco“), MiG-21 („Fishbed“) ir MiG-23 („Flogger“). Bendras atitinkamų modelių skaičius lieka nežinomas. Žinoma tik tai, kad 1985 m. eskadrilė  turėjo iš viso 26 sovietinius lėktuvus.

Aukso vertės

Amerikiečiams buvo sunku ne tik rasti ir įsigyti sovietinius lėktuvus, bet ir juos prižiūrėti. Juk jie negalėjo tiesiog nusipirkti jiems variklių ir atsarginių dalių. „MiG“ techninę priežiūrą atliko „General Electric“ specialistai, o ypač retas atsargines dalis CŽV agentai įsigijo Lenkijoje ir Rumunijoje.

Kadangi orlaiviai buvo be techninės dokumentacijos, pilotai turėjo išmokti juos valdyti iš savo klaidų. Ne kartą šios klaidos pilotams kainavo gyvybę.

„Raudoniesiems ereliams“ sunkiausia buvo skraidyti „MiG-23“. Pilotai mėgo orlaivį dėl jo greičio, tačiau skundėsi dėl nestabilumo skrydžio metu ir jo pilotavimo sunkumų. Jais skristi buvo leista tik patyrusiems pilotams, kurie jau atliko kelias dešimtis skrydžių „MiG-21“. Nepaisant, to 1984 m. balandžio 25 d. nutiko nelaimė – generolo leitenanto Roberto Bondo pilotuojamas naikintuvas „MiG-23“ sudužo.

Kiekvienas naikintuvas 4477-ojoje eskadrilėje buvo branginamas kaip tikras lobis. Jais niekada nebuvo skraidoma naktį ar nepalankiomis oro sąlygomis.

Tęsinys kitame puslapyje:

Po devyniais užraktais

Nors amerikiečių lėktuvais aprūpintų klasikinių „agresorių“ eskadronų egzistavimas niekam nebuvo paslaptis, visa informacija apie „raudonuosius erelius“ buvo kruopščiai slepiama, pirmiausia nuo SSRS.

Ekspertai buvo apskaičiavę sovietinių palydovų praskridimo virš Nellis oro pajėgų bazę ir Tonopos bandymų poligoną Nevadoje, kur buvo bandomi „MiG“ orlaiviai, laiką ir trukmę: tuo metu lėktuvai buvo perkeliami į angarus arba paslėpami po danga, kuri užmaskuodavo jų formą.

Dalis oro erdvės virš „Groom Lake“ druskos plokščiakalnio (kur yra liūdnai pagarsėjęs 51 rajonas), kuriame vyko koviniai mokymai sovietiniais lėktuvais, buvo uždaryta nuo pašalinių akių. Žemėlapiuose ji buvo ironiškai vadinama „Raudonąja aikšte“.

Neįkainojama patirtis

4477-osios bandymų ir vertinimo eskadrilės oro koviniai mokymai su „MiG“ lėktuvais vyko kartu su  JAV oro pajėgų, karinio jūrų laivyno aviacijos ir jūrų korpuso pilotais. „Raudonieji ereliai“ dalyvavo daugelio Amerikos naikintuvų bandymuose 1970–1980 m. ir aktyviai dalyvavo „Raudonosios vėliavos“ pratybose.

Oro mūšiai vyko pagal daugybę nustatytų modelių: vienas prieš vieną, du prieš du ar du amerikiečių lėktuvai prieš vieną sovietų. Be to, „MiG“ „užpuldavo“ strateginius bombonešius „B-52“ ir transporto lėktuvus „C-130 Hercules“, kai pastarieji imitavo karių ir krovinių desantą.

„Raudonųjų erelių“ užduotis nebuvo bet kokia kaina iškovoti pergalę mūšyje, nors ir tai nutiko gana dažnai. Pagrindinis tikslas buvo pademonstruoti savo pilotams sovietinių orlaivių stipriąsias ir silpnąsias puses, parodyti, kaip ir kada geriausia pulti „MiG‘us“.

Psichologinis efektas

Siekiant didesnio tikroviškumo, 4477-osios eskadrilės lėktuvai buvo dekoruoti raudonomis žvaigždėmis, tiesa, ne baltais apvadais, kaip sovietų oro pajėgose, bet geltonais.

Daugelis JAV pilotų stažuotojų, susidūrę su potencialiu priešu kovoje ore (nors ir mokomuoju), patyrė šoką ir apsvaigimą. „Pirmą kartą pamatęs „MiG-17“, aš tiesiog nustojau skristi lėktuvu! Užuot naudojęs vertikalę ir greitį, aš bandžiau pasisukti su juo. Jis buvo kaip guma ant mano bato - negalėjau jo nupurtyti. Tada aš grįžau namo ir galvojau: „Velnias, jaučiuosi kaip kvailys. Jie mums pasakė, kad taip nutiko visiems“ , - prisiminė majoras Francis'as Paco Geisleris.

Eros pabaiga

9-ojo dešimtmečio pabaigoje „raudonųjų erelių“ skrydžiams atėjo pabaiga. Pagrindinės priežastys buvo finansavimo trūkumas, taip pat tai, kad Sovietų Sąjunga įvedė naujos (ketvirtos) kartos naikintuvus.

Paskutinius „MiG“ skrydžius 4477-osios eskadrilės pilotai atliko 1988 m. kovo 4 d. Oficialiai „Raudonieji ereliai“ buvo išformuoti 1990 m. Jų sovietiniai orlaiviai buvo išsiųsti saugoti angaruose, tapo ekspozicijomis muziejuose arba JAV oro pajėgų buvo naudojami kaip taikiniai.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()