Kol Rusijoje dar siautė pilietinis karas, sovietų vadovybė jau galvojo, kaip Azijoje įžiebti socialistinės revoliucijos liepsną.

1920 m. gegužės 18 d. sovietų jūreiviai netikėtai išsilaipino Irano uoste Enzeli (šiandien Anzali). Jų tikslas buvo užgrobti savo pagrindinių priešų Rusijos pilietiniame kare – baltųjų – laivyną, kuris ten buvo dislokuotas. Kaip paaiškėjo, tai buvo tik pirmasis kampanijos, kuria buvo siekiama sukurti komunistinį režimą Irane, etapas.

Netikėta ataka

Baltųjų judėjimo Kaspijos flotilė buvo priversta pasitraukti į Iraną (tuomet vadintą Persija, nuo 1935 m. Iranu), kai iki 1920 m. pavasario pagrindinės baltųjų pajėgos pietų Rusijoje buvo arba sunaikintos, arba pasitraukė į Krymą. Enzelyje jų laivus saugojo britai, kovoję prieš bolševikus ir išlaikę savo pajėgas Irane nuo pat Pirmojo pasaulinio karo.

29 Baltosios flotilės laivai galėjo sukelti didelių problemų sovietų susisiekimo linijoms Kaspijos jūroje. Bolševikų vadovybė nusprendė juos kuo greičiau užgrobti. Siekdami išvengti diplomatinio skandalo, jie užmaskavo operaciją kaip asmeninę sovietinės Volgos-Kaspijos flotilės vado Fiodoro Raskolnikovo iniciatyvą.

1920 m. gegužės 18 d., anksti rytą, sovietų flotilė, slapta priartėjusi, apšaudė uostą. „Vieną ne tokį gražų rytą mus pažadino šūviai ir sviediniai, krintantys į uostą ir mūsų laivus“, – prisiminė baltųjų karininkas Anatolijus Vaksmutas. „Įlipę į stiebus jūroje pamatėme daugybę laivų, šaudžiusių į Enzelį. Britų būstinėje kilo visiška sumaištis ir nė viena jų artilerijos baterija nereagavo į raudonųjų ugnį. Paaiškėjo, kad britai beveik pabėgo nuo savo baterijų.

Išsilaipinusios raudonųjų pajėgos greitai numalšino 36-osios Indijos pėstininkų brigados pasipriešinimą ir netrukus britai ir baltieji paprašė nutraukti ugnį. Pagal susitarimą tiek britai, tiek baltgvardiečiai pasitraukė iš miesto, bolševikams palikę ne tik visus laivus, bet ir 50 vienetų artilerijos, 20 000 sviedinių bei dideles medvilnės, geležinkelio bėgių, vario ir kitų prekių atsargas.

Irano šacho pajėgos nepasipriešino sovietų jūreiviams. Susilpnėjęs Iranas, kuris ankstesniais metais iš esmės tapo Europos galių pusiau kolonija, tik atsiuntė protesto notą.

Naujos galimybės

Sovietų kariuomenė ketino per trumpą laiką pasitraukti iš Irano, tačiau padėtis kardinaliai pasikeitė. Pasinaudojęs smūgiu britams, antivyriausybinis partizanų Jangal judėjimas („miško judėjimas“) pradėjo didelio masto puolimą šalies šiaurėje. Jos lyderis Mirza Kuchak Khan prašė bolševikų paramos, tačiau iškėlė sąlygą, kad Maskva neturėtų kištis į iraniečių vidaus reikalus.

Sovietų Rusijos vadovybė įžvelgė viliojančią socialistinės revoliucijos Azijoje įvykdymo perspektyvą. „Be ypatingų sunkumų galime užkariauti visą Persijos Azerbaidžaną (Irano šiaurės vakarų regioną, kuriame daugiausia gyvena azerbaidžaniečiai)“, – tokį argumentą pateikė Rusijos komunistų partijos (bolševikų) CK Kaukazo biuro vadovas Sergo Ordzhonikidze.

Jis tęsė: „Mano požiūris toks: padedant Kuchakui Khanui ir persų komunistams, reikia paskelbti sovietų valdžią, vieną po kito užgrobti miestus ir išvaryti britus. Tai padarytų didžiulį įspūdį visiems Artimiesiems Rytams.“

Nors pilietinis karas Rusijoje dar nebuvo pasibaigęs, bolševikai vis tiek nusprendė kovoti už „pasaulinę revoliuciją“ Irane. Kuchakui Khanui buvo pažadėti ginklai, pinigai, savanoriai, instruktoriai, lėktuvai ir šarvuoti automobiliai. Karinių reikalų liaudies komisaras Leonas Trockis įsakė šalyje slapta organizuoti plataus masto sovietų agitaciją.

Siekdama išvengti diplomatinio šurmulio, Maskva veikė ne tiesiogiai, o per savo sąjungininkus – šiuo atveju neseniai įkurtą ir tuo metu „nepriklausomą“ Azerbaidžano Sovietų Socialistinę Respubliką. Į regioną išsiųsti kariai veikė kaip savanoriai arba veikė su Azerbaidžano vėliava. Pačiam Baku pagalba Irano revoliucijai buvo nepaprastai svarbi – Baku svajojo apie susijungimą su Irano Azerbaidžanu.

Gilano SSR

Oficialiai sovietų kariuomenė buvo išvedama iš Enzelio. Bet, viskas vyko visiškai priešingai: per Azerbaidžano sieną į šiaurės Iraną buvo nuolat gabenami kareiviai ir ginklai. Birželio 4 d., padedamas naujųjų sąjungininkų, Mirza Kuchak Khan užėmė Gilano ostano (provincijos) sostinę – Raštą.

Kitą dieną Irano šiaurėje buvo paskelbta Gilano Sovietų Socialistinė Respublika (dar vadinama Persijos SSR) su Kuchaku Khanu priešakyje. Nepaisant nuostatos nesikišti į Irano vidaus reikalus, laikinojoje revoliucinėje vyriausybėje buvo keli sovietų atstovai, priėmę Irano pilietybę.

Iš Baku ir Astrachanės atvykstančių „savanorių“ bei vietinių partizanų būrių buvo suformuota iki 5000 žmonių sudaryta Irano Raudonoji armija. Iš pradžių jai vadovavo Ehsanollah Khanas, Mirzos Kuchak Khano bendražygis, tačiau netrukus Maskva nusprendė, kad vadovavimas jai turėtų būti perduotas saviškiui – Vasilijui Kargareteli.

Tęsinys kitame puslapyje:

Santykiai tarp Jangalos judėjimo ir Irano komunistų netrukus ėmė smarkiai prastėti. Nors pastarieji buvo įsitikinę, kad būtina „užkariauti visą Aziją“, Mirza Kuchak Khan norėjo elgtis atsargiai ir kol kas tenkintis tuo, kas jau buvo pasiekta – būtent Gilanu. Šalims taip pat nepavyko rasti bendros pozicijos dėl privačios nuosavybės.

Dėl to Kuchakas Khanas liepos 31 d. buvo nuverstas Irano komunistų ir kartu su savo šalininkais pabėgo į Fumano miestą. Jo buvęs kovos draugas Ehsanollah Khanas pradėjo vadovauti naujai laikinajai vyriausybei. „Sovietų Persija išgyvens be jo. Kuchakas yra naudingas kaip populiarus veikėjas, tačiau jis yra atsakingas už visišką nesugebėjimą suprasti revoliucinės politikos dėl pernelyg didelio lėtumo bei atsargumo. Jis nemoka rizikuoti, o šiuo metu to reikia“, – kalbėdamas apie šiuos įvykius komentavo Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas.

Sovietų Irano žlugimas

Negaišdama laiko, naujoji Gilano SSR vyriausybė 1920 m. rugpjūčio viduryje pradėjo puolimą prieš Teheraną, kuris baigėsi sunkiu pralaimėjimu. Irano Raudonąją armiją nuo visiško žlugimo išgelbėjo iš Azerbaidžano ir Sovietų Rusijos atsiųstos pajėgos.

Irano komunistams vidaus politikoje sekėsi ne ką geriau. Įgyvendindami skubotas reformas, jie neatsižvelgė į vietos tradicijas ir atsainiai atsisakė šimtamečių papročių ir veiklos būdų, taip sukeldami didelį vietos gyventojų pasipiktinimą. Žibalo į liepsnas įpylė britai ir sultono Ahmado Šaho vyriausybė, kuri regione kurstė plataus masto antisovietinę propagandą.

Tikimybė sovietizuoti Iraną sparčiai mažėjo. Ištirti, kas vyksta, į Baku atvyko partijos Centrinio komiteto politinio biuro narys Josifas Stalinas. Netrukus jis išsiuntė Leninui į Maskvą niūrų pranešimą, kuriame teigė, kad Irane įmanoma tik buržuazinė revoliucija, remiama viduriniosios klasės.

1921 m. vasario 21 dieną Persijoje įvyko britų remiamas perversmas,  Zia'eddin Tabatabaee perėmė valdžią ir tapo ministru pirmininku. 1925 m. Pahlavi dinastija tapo šalies valdančiaisiais rūmais (iki pat 1979 m. Irano islamo revoliucijos).

Perversmas iš esmės buvo be kraujo ir susidūrė su nedideliu pasipriešinimu. Irano pajėgos pradėjo sėkmingus karinius veiksmus, siekdamos panaikinti separatistų ir disidentų judėjimus Tebrize, Mašhade ir Gilane.

1920 m. rugsėjo pabaigoje Sovietų Rusija pradėjo derybas su Teheranu, kurios baigėsi 1921 m. vasario 26 d. pasirašius Sovietų Rusijos ir Irano draugystės sutartį. Maskva ir Baku atsiėmė savo paramą Gilano SSR ir pradėjo išvesti savo kariuomenę, tačiau tik tada, kai tų metų gegužę Britanijos imperija pradėjo evakuoti savo karius iš šalies.

Komentarai ()