Graikų ugnis daugelį amžių padėjo apsaugoti apgultą Bizantijos imperiją nuo priešų. Jos formulė buvo akylai saugoma paslaptis iki pat imperijos žlugimo 1453 metais.

„Graikiška ugnis“ buvo senovinis superginklas, kurį sukūrė ir puikiai panaudojo Bizantijos imperija. Tikslus jos receptas buvo itin saugoma paslaptis, kuri dabar yra prarasta amžiams.

„Graikiška ugnis“ tapo stipriausiu krikščionybės ginklu daugiau nei 700 metų. Tai iš esmės leido Bizantijai ir Konstantinopoliui atsilaikyti prieš daugelį savo priešų – tuo pačiu ir prieš arabus.

Graikijos ugnis buvo tokia svarbi Bizantijos gyventojams, kad imperatorius Romanas II (valdė 959–963 m. po Kr.) paskelbė, kad trys dalykai niekada neturi patekti į priešo rankas. Tai yra Bizantijos imperijos regalijos, bet kuri karališkoji princesė ir „Graikiška ugnis“.

Nors padegamieji ginklai kare nėra naujiena, pvz. liepsnojančios strėlės, ugnies puodai ir kt., viena aišku, kad „Graikiška ugnis“ buvo kažkas labai ypatingo.

Kas yra „Graikiška ugnis“?

„Graikiška ugnis“ buvo padegamasis ginklas, sukurtas ir naudotas Bizantijos imperijoje, tiek sausumoje, tiek jūroje. To meto pasakojimai ir šiuolaikiniai vaizdai rodo, kad ji būtų turėjusi panašų poveikį kaip šiuolaikinis napalmas.

Tikroji „Graikiška ugnis“ neturėtų būti painiojama su tuo, ką kryžiuočiai vadino „Graikiška ugnimi“. Pastaroji buvo salietros ir terpentino mišinys, tačiau tikroji „Graikiška ugnis“ iš tikrųjų buvo daug stipresnė medžiaga.

Istoriniai šaltiniai rodo, kad ji iš pradžių buvo sukurta valdant Konstantinui IV Pogantui (668–685). Manoma, kad maždaug 678 m. graikiškai kalbantis sirų pabėgėlis Kalinikas iš Heliopolio patobulino ginklo receptą.

To meto pasakojimai byloja apie tai, kaip „Graikiška ugnis“ savaime užsiliepsnodavo ir jos nebuvo galima užgesinti vandeniu. Atvirkščiai, ji stipriai degė, kai kontaktuodavo su vandeniu, ir prilipdavo prie visko, prie ko tik prisiliesdavo.

Jei tai tiesa, tai būtų buvęs labai galingas karinio jūrų laivyno ginklas.

Padegamoji kompozicija gali būti naudojama įvairiais būdais. Ginklas būdavo paleidžiamas supiltas į puodus arba išleidžiamas iš sifoninių rankinių ar laive sumontuotų vamzdžių. Iš esmės toks ginklas gali būti laikomas panašiu į šiuolaikinį liepsnosvaidį.

Įdomu tai, kad bent iš dalies tam buvo galima pasipriešinti. Arabų pasakojimai pasakoja apie lipnų skystį, neprilipusį prie sunkaus audinio ar odos, suvilgytos actu.

„Graikiška ugnis“: slaptoji Kaliniko formulė

Plačiai pripažįstama, kad „graikišką ugnį“ sukūrė graikų krikščionis Kalinikas (dar žinomas kaip Callinicus) iš Heliopolio. Jis pabėgo į Konstantinopolį iš musulmonų valdomos Sirijos maždaug 668 m.

Tačiau žinoma, kad panaši medžiaga egzistavo gerokai anksčiau nei gyveno Kalinikas. Ponto karalystėje (dabartinėje Turkijoje) naudotas panašus mišinys prieš romėnus per Mitridatų karus I amžiuje prieš Kristų. Kalinikas tikriausiai naudojo tai kaip „Graikiškos ugnies“ pagrindą, tačiau padarė jį daug stipresnį ir lengviau naudojamą.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()