Paslaptingoji „Graikiška ugnis“ – Bizantijos imperijos slaptasis masinio naikinimo ginklas, kurio negalėjo užgesinti net vanduo (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors tikslus receptas buvo kruopščiai saugomas, yra žinoma, kad vienas iš pagrindinių ingredientų buvo lengvoji nafta arba pirminis benzinas (naphtha). Jis tikriausiai buvo gautas iš Krymo.
Spėjama, kad „Graikišką ugnį“ tikriausiai sudarė naftos, dervos, sieros, pušies ar kedro sakų, kalkių ir bitumo mišinys.
Kai kurie netgi spėliojo, kad į ją galėjo būti įmaišytas parakas arba „lydyta salietra“. Sieros pridėjimas galėjo suteikti mišiniui sprogstantį garsą, kuriuo, kaip teigiama, buvo žinoma „Graikiška ugnis“.
Skysčio gaminimo procesas turėjo būti tikrai labai pavojingas. Ypač jei jis buvo toks nepastovus, kaip pabrėžia šiuolaikinės prielaidos.
Naftos distiliavimui, jei ji buvo naudojama, tuo metu taip pat būtų reikėję labai pažangių technologijų.
Kadangi formulė buvo perduota tik iš Bizantijos imperatoriaus kitam imperatoriui, apie „Graikišką ugnį“ žinoma mažai. Ši atsargumo priemonė buvo tokia sėkminga, kad receptas buvo laikomas paslaptyje daugiau nei 700 metų ir nuo to laiko buvo prarastas visam laikui.
Nepaisant to, kai kuriuos dalinius receptus istorikai rado Bizantijos šaltiniuose. Žymūs pavyzdžiai yra Anna Komnene „Aleksiada“ ir Konstantino VII „Porphyrogenito De Ceremoniis Aulae Byzantinae“.
„Graikiška ugnis“ buvo niokojantis ginklas
Atrodo, kad „Graikiška ugnis“ pirmą kartą buvo panaudota mūšyje 673 m. po Kr., per pirmąją Konstantinopolio arabų apgultį. Graikijos laivai, apsiginklavę nauju superginklu, sunaikino puolantį arabų laivyną, kuris siekė užgrobti Konstantinopolį (šiuolaikinį Stambulą).
Laivai buvo papildyti vamzdžiais, sumontuotais ant jų laivapriekių. Vadovaujant Konstantinui IV, visas arabų laivynas buvo sunaikintas naudojant bizantiečių naują išradimą. Arabų sausumos armija, kuriai dabar trūko savo laivyno paramos, buvo priversta nutraukti apgultį ir trauktis.
Vėliau „Graikišką ugnį“ panaudojo kitas Bizantijos imperatorius Leonas III Izaurietis, norėdamas atremti kitą arabų puolimą 717 m. Ją taip pat panaudojo Romanas I Lekapenas prieš Rusijos laivyną X amžiuje.
Jonas I Tzimiscesas taip pat puikiai panaudojo graikų ugnį per sausumos mūšį 972 m. po Kr., kai išlaisvino Preslavo miestą nuo rusų. 988–989 m. po Kr. Bazilijus II kartu su vikingų pajėgomis, pasinaudodamas Bizantijos superginklu, numalšino Bardo Phoko vadovaujamą maištą.
Atrodo, kad ginklas iš tikrųjų buvo labai mirtinas, ypač jūrų mūšių metu. Dėl šios priežasties kai kurie istorikai mano, kad „Graikiška ugnis“ galėjo būti pagrindinė ilgo Bizantijos imperijos išlikimo priežastis.
