Kodėl nepanaudojus tankų gaisro gesinimo tikslais? Šį klausimą iškėlė sovietų inžinieriai aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.

Sunkios vikšrinės šarvuotos mašinos tuo metu ugniagesiams turėjo tam tikros teorinės naudos.

Pirma, tankai teoriškai galėtų tiekti vandenį ir gesinimo mišinius tiesiai į gaisro epicentrą. Vikšrinėse transporto priemonėse nebuvo guminių padangų, galinčių užsidegti, o ištisiniai vikšrai galėjo atlaikyti didelį karštį.

Antra, buvo manoma, kad tankai gali būti naudingi ir kitam tikslui: susmulkinti degančias nuolaužas ir taip suskaidyti liepsną į smulkesnes dalis, kurias būtų galima lengviau užgesinti.

Galiausiai, tankų šarvai galėjo apsaugoti darbuotojus nuo skeveldrų ir sprogmenų nuolaužų, nes tai buvo problema ugniagesiams, dirbantiems kariuomenės ir artilerijos sandėliuose.

„GPM-54“

„GPM-54“ buvo pirmoji tokio tipo transporto priemonė. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje SSRS gynybos ministerijos 17-ojoje šarvuočių remonto gamykloje Lvove (tuometinė Ukrainos SSR) gesinimo tankas buvo pagamintas remiantis sovietų gamybos tanku „T-54“.

Jame buvo įrengtas vandens rezervuaras. Įrengtas ten, kur anksčiau buvo bokštelis. Transporto priemonėje buvo sumontuotas buldozerio kaušas ir vandens patranka. Jame buvo 1100 litrų talpos putplasčio bakas ir 9000 litrų vandens bakas. Teigiama, kad jo vandens srovės jėga buvo 40 litrų per sekundę.

Po pirmojo paleidimo 1978 m., „GPM-54“ gaisriniai tankai budėjo Baikonūro kosmodrome, kuris tuo metu buvo SSRS dalis ir kurį Rusija dabar nuomojasi iš Kazachstano.

Po branduolinio reaktoriaus sprogimo Černobylio atominėje elektrinėje (Ukraina) 1986 m. balandžio 26 d., kai kurie tankai „GPM-54“ buvo panaudoti gaisrams toje vietoje gesinti.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje „GPM-54“ buvo skiriami priešgaisrinėms tarnyboms, kurios specializuojasi natūralių ir didelio masto pramoninių gaisrų gesinimo srityje.

Po SSRS žlugimo 1991 metais mašinos buvo naudojamos ir gaisrams gesinti artilerijos šaudmenų sandėliuose.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (2)