Buvę Šaltojo karo priešai susėdo išsiaiškinti trečio pagal dydį branduolinio arsenalo pasaulyje likimą.

Ukrainos ateitis kabo ant plauko. Rusijos invazija į Ukrainą niekada neturėjo įvykti. Ukraina tapo vėl įsižiebusio Šaltojo karo politikos auka.

Ukrainos karo fone, turime žengti žingsnį atgal ir susimąstyti, ar galėjome užkirsti kelią šiai siaubingai humanitarinei nelaimei.

Ukraina tapo supervalstybių politikos žaidimų aikštele. Nuo 1991-ųjų, kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, didžiosios pasaulio valstybės sprendė šalies likimą.

Ar galėjome išvengti šių dienų karo? Mes niekada tiksliai nesužinosime.

Tačiau, remdamiesi branduolinių valstybių, kurios nevykdo visaverčio karo, istorija, galime manyti, kad šiandien viskas būtų buvę kitaip, jei Ukraina nebūtų atsisakiusi savo branduolinių ginklų.

Ukraina turėjo trečią pagal dydį branduolinį arsenalą pasaulyje. Ji atidavė visus savo branduolinius ginklus pagal Budapešto memorandumą, pasirašytą 1994 m. gruodį.

Taigi, kodėl Ukraina perdavė savo branduolinius ginklus?

Pasukime laikrodį atgal į 90-ųjų pradžią, kad suprastume, kas atsitiko tarp Ukrainos, JAV, JK ir Rusijos.

Ukrainos branduolinė istorija po Sovietų Sąjungos žlugimo

Ukraina, antra pagal dydį Sovietų Sąjungos šalis, 1991 m. gruodžio 1 d. balsavo už nepriklausomybę. 90% ukrainiečių balsavo už visišką nepriklausomybę.

Sovietų Sąjunga buvo branduolinė valstybė. Trečdalis Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų buvo pagaminti ir saugomi Ukrainoje.

Ukrainos branduoliniame arsenale buvo 130 UR-100N ICBM (tarpžemyninių balistinių raketų) su po šešias branduolines galvutes ir 46 RT-23 Molodet ICMB su po dešimt kovinių galvučių. Taip pat Ukrainos žemėje buvo 33 sunkieji bombonešiai su iš viso 1700 kovinių galvučių.

Bet Ukraina turėjo tik fizinę ginklų kontrolę – kodus, reikalingus branduoliniams ginklams valdyti, kontroliavo Rusija. Formaliai šiuos ginklus kontroliavo Nepriklausomų valstybių sandrauga.

Po JAV ir Rusijos šalis turėjo trečią pagal dydį branduolinį arsenalą pasaulyje. Be Ukrainos, Baltarusija ir Kazachstanas taip pat paveldėjo branduolinius ginklus iš Sovietų Sąjungos.

Branduoliniai ginklai tarnauja kaip atgrasymas nuo būsimų invazijų ir visaverčio konflikto. Tačiau jų priežiūra yra gana brangi.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje skurdas apėmė Ukrainą, Kazachstaną ir Baltarusiją, o milijonai žmonių badavo. Trūko grynųjų pinigų.

Brangstant ginklų saugojimui, Kazachstanas ir Baltarusija buvo pasirengusios perduoti savo branduolines technologijas Rusijai. Rusija galėtų padėti abiem šalims, nes turėjo technologijų ir finansinių išteklių.

Ukrainą ištiko dilema. Tai buvo branduolinių ginklų atidavimas ir prisijungimas prie Neplatinimo sutarties (NPT) susitarimo, kuriuo pasisakoma už nusiginklavimą ir taikų branduolinių technologijų naudojimą.

Ukrainiečiai baiminosi, kad neteks atgrasymo nuo būsimos atakos, jei atiduos savo branduolinius ginklus Rusijai. Tačiau tik keli žmonės pasaulyje dalinosi šiuo įsitikinimu.

Vienas iš jų buvo Johnas Mearsheimeris, žymus politologas ir Čikagos universiteto profesorius, 1993 metais numatęs, kad Ukraina bus atvira Rusijos puolimui, jei neturės branduolinių ginklų.

Kad reikalai būtų dar labiau apsunkinti, Rusija gerai išmanė visus Ukrainos branduolinės technologijos aspektus, įskaitant kodus, naudojamus šaudant raketas. Jie buvo atkakliai saugomi ir nesidalinami su ukrainiečiais.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai (1)