1976 metais IMSAI iš anksčiau Intel dirbusio Gary'io Kildallo firmos Digital Research įsigijo operacinės sistemos CP/M (Control Program for Microcomputers) licenciją. Tai buvo viena iš pirmųjų, jei ne pati pirmoji x86 architektūrai skirta operacinė sistema ir pirmoji, kur į atskiras grupes buvo išskirtas BIOS (Basic Input-Output System) ir DOS (Basic Disk Operating System) – pirmoji valdė kompiuterio paleidimą ir kompiuterio komponentų („geležies“) bendravimą, antroji skaitydavo diską ir į jį rašydavo bei paleisdavo programas. CP/M taip pat pirmą kartą panaudotos visiems MS-DOS ir Windows naudotojams pažįstamos koncepcijos – diskai, pavadinti A:, B:, C: (pirmuosiuose kompiuteriuose buvo tik vienas ar du lanksčių diskų įrenginiai, o kietieji diskai buvo brangesnių sistemų atributai), 8.3 formato failų pavadinimai ir vykdomiesiems failams skirtas plėtinys „.com“ (pavyzdžiui, command.com).

Aštuonbičių procesorių pasirinkimas taip pat gerokai prasiplėtė, stimuliuodamas naujų kompiuterių atsiradimą, kuriuos gaminti ėmėsi jau stambūs žaidėjai. Pirmieji AK skirti 16 bitų procesoriai, tarp kurių ir garsusis Intel 8086, buvo išleisti 1978–1979 metais, o minikompiuteriuose masiškai naudoti pradėti tik po 1980 metų.

Nuo 1974 metų Motorola pradėjo gaminti Motorola 6800 procesorių. 1975 metų vasarą išeivių iš Motorolos komanda išleido panašios sandaros MOS Technologies MSC6501 ir MSC6502. Dėl kainų konkurencijos tarp Motorolos ir MOS procesorių kainos smarkiai sumažėjo iki startuolio MOS Technologies lygio – 25 dolerių. ( MSC6502 reklama.)

MOS ir Motorolos konfliktas paskatino MOS 1976 metais priimti pirkimo už 3 mln. dolerių pasiūlymą i Kanados kalkuliatorių gamintojo Commodore Business Machines. Commodore buvo labai sėkmingas kalkuliatorių gamintojas (geriausiais laikais – iki 60 mln. dolerių per metus) ir šią rinką perėmus elektroninių komponentų gamintojams, savo pozicijas prarado. MOS buvo įsigyta už skolintas lėšas ir tapo Commodore išsigelbėjimu – pradėtas leisti iš nuosavų komponentų surinktas biudžetinis kompiuteris Commodore PET.

Comodore PET buvo parduodamas kaip monoblokas su terminalu (devynių colių įstrižainės monochrominis juodas ir mėlynas, vėliau – juodas ir žalias CRT monitorius, klaviatūra), įmontuotu kasečių įrenginiu, 4 kB RAM ir kainavo 795 dolerius. 1976–1977 metais Gatesas ir Allenas jau savo naujos firmos Microsoft vardu parašė BASICą Commodore'ui, o licencijoje nebuvo kopijų skaičiaus ribojimo, tad Commodore labai smarkiai sutaupė.

Pirmoje 1976 metų pusėje Federico Faggin, išėjęs iš Intel, sukūrė ir išleido procesorių Zilog Z80. Stambiausiu Zilog pirkėju tapo Teksaso kompanija Tandy Corporation, kuriai priklausė elektronikos prekių parduotuvių Radio Shack tinklas. 1977 metų vasarą Tandy pristatė savo sukurtą TRS-80 kompiuterį su 4 kB atmintimi ir televizijos išvadu. Monoblokas „sisteminė plokštė su klaviatūra“ buvo siūlomas už 399 dolerius, o pridėjus dar dvi šimtines, buvo galima įsigyti monobloką su 12 colių monochrominiu juodu ir žaliu monitoriumi ir kasetiniu kaupikliu. Iš pradžių buvo pagaminta 3500 vienetų, po vieną kiekvienai tinklo parduotuvei. Vitrinose eksponuoti egzemplioriai buvo kaip mat išgraibstyti, o į parduotuves ėmė plaukti išankstiniai užsakymai po kelis ar net keliasdešimt vienetų.

Ir kol Altair plėtė ir prarado rinką, o stambūs žaidėjai ėmė joje užsiimti vietas, 1976 metais atsirado dviejų Homebrew dalyvių – Steveno Wozniako ir Steveno Jobso – įkurtas startuolis Apple Computers. Retai minimas trečiasis kompanionas Rinaldas Wayne'as iš verslo pasitraukė po 12 dienų, palikęs kompanijai sutvarkytus dokumentus, pirmąjį logotipą, kuriame vaizduotas po obelimi sėdintis Izaokas Niutonas ir Apple pavadinimą (angl.,„obuolys“).(Wayne, Ronald G. Adventures of an Apple Founder. 512K Entertainment, 2011.)

Pirmasis produktas – Apple I – išleistas 1976 metų spalį. Apple I buvo pagrindinė plokštė be korpuso ir su MOS MSC6502 procesoriumi, 4 kB RAM (plečiamas iki 8 kB) ir sąsajomis klaviatūrai, televizoriui ir kasetiniam kaupikliui. Apple I pirkėjams nereikėjo griebtis lituoklio ar pirkti vaizdo plokštės ir klaviatūros valdiklio. Naudojimo instrukcijoje itin akcentuojama, kad vaizdo išvestis turi nuosavą atmintį ir nenaudoja sisteminės (nepamirškime, kad tuo metu operatyvinė atmintis buvo brangiausia kompiuterio dalis). Remiantis specifikacija, maitinimo bloką reikėjo turėti pačiam.

Apple I taipogi padėjo technologinio perfekcionizmo, būdingo Apple Inc. gamybai, tradicijos pagrindus. Vozas papsakojo, kad visiškai perdarė laidų išdėstymą, sugaišdamas dvi savaites, kad, neprarandant kokybės, tvirtinimui būtų naudojami keturi, o ne penki varžtai.

Pasak Vozo, Apple I komercializacija – vien Jobso nuopelnas, pats Vozas savo dizaino planus Homebrew nariams dalino nemokamai. Idėją pradinį „konstruktorių“ aprūpinti periferine įranga, kad būtų galima kompiuterį paleisti „iš dėžės“, Jobsui pasakė The Byte Shop parduotuvės savininkas Paul Terrellas – į parduotuvę ateidavo pirkėjai, kurie to prašė. „Surinkdavome Apple I už 250 dolerių, perduodavome į parduotuvę už 500“, – prisimena Vozas.

Mažmeninėje rinkoje Apple I iš pradžių buvo parduodamas už garsiąją 666,66 dolerių kainą. Nors Vozas tvirtino, kad „šėtoniška“ kaina atitiko 33% antkainį nuo didmeninių 500 dolerių, ir atsirado iš jo gražių periodinių skaičių pomėgio, nežinia, kiek ši istorija tikra: aštuntojo dešimtmečio „hakerių“ rinkoje veikė kultūrinės normos, pernelyg nesureikšmindavusios juokelių apie krikščionybę, – kitaip nei dabartinė masinio vartojimo kultūra.

http://www.youtube.com/watch?v=pJif4i9NRdI

1977 metų vasarą Apple išleido kitą savo produktą, Apple ][ (kvadratinius skliaustelius vietoje romėniškų II, veikiausiai sumanė linksmuolis Vozas). Jis sukūrė ir labai sėkmingą plokštės dizainą. Vozas siekė naująjį prietaisą kuo labiau atpiginti, tuo pačiu suteikiant jam kuo daugiau galimybių. Plokštėje buvo įlituotas nuolatinės atminties lustas (ROM) su Integer BASIC interpretatoriumi (irgi Vozo darbas) – taip buvo taupoma brangioji atmintis. Plokštėje buvo vaizdo išvestis į televizorių, kuria buvo galima atvaizduoti šešias spalvas: tris pagrindines – tiesiogiai, dar tris – sumaišytas, naudojant subpikselius. Plokštėje buvo vieno bito garsiakalbis-cypukas, kuris, aktyvuotas vieno ar kito dažnio ciklu, atkurdavo kažką panašaus į natas.

Tai buvo svarbu, nes aštuntojo ir devintojo dešimtmečio kompiuterių multimedijos galimybės buvo itin ribotos. Visavertė garso plokštė Apple sistemose pasirodė tik 1986 metais modelyje Apple ][GS („graphics and sound“). Spalvoti monitoriai ilgai nebuvo gaminami, nes JAV ryšių ministerija reikalavo itin kokybiškos televizijos dažnių trikdžių izoliacijos.(Wait, Peggy. FCC Stems Interference. Regulation control static between televisions and computers. InfoWorld, May 28, 1984.)

Apple ][ serija buvo leidžiama nuo 1977 iki 1993 metų ir buvo klonuojama keliose šalyse, tarp kurių ir SSRS („Agat“). Tada pasirodė ir garsusis prakąsto spalvoto obuolio, sudaryto iš „aukso pjūviu“ susikertančių apskritimų formos Apple logotipas. Šešios obuolio juostelių spalvos reiškė šešias monitoriaus spalvas, kurias galėjo atvaizduoti Apple ][. Logotipą sukūrė Regis McKenna reklamos agentūra, jau užsirekomendavusi darbais su Intel ir vėliau išgarsėjusi reklaminėmis Apple kampanijomis.

Vozo nuomone, pagrindinis Apple ][ pranašumas buvo plėtimo portų skaičius. „…ir pasakiau jam [Jobsui] rasti kitą kompiuterį, jeigu tenori dviejų portų spausdintuvui ir modemui (tai jam buvo suprantama) vietoje aštuonių naudingų. Pasakiau jam kažką panašaus į „arba manaip arba be manęs““.

Išoriškai įrenginys buvo monoblokas „klaviatūra-sisteminė plokštė“ su kasetiniu kaupikliu, ir jau gamykliniame korpuse. Norint pridėti ar pakeisti plokštę, reikėjo atidaryti viršutinį korpuso dangtį. Korpusas buvo gaminamas iš plastmasės, kurio šviesiai gelsvas atspalvis priminė naudotą AT&T namų telefonuose. Apple ][ korpusas nepakluso įprastai praktikai kompiuterių korpusus gaminti iš štampuoto plieno, kaip ir kitą biuro techniką. Šviesus plastikinis „telefono spalvos“ korpusas pabrėžė, kad šis prietaisas – naminis.

Komplekte dar buvo ir du žaidimų kontroleriai „ratai“, kuriuos sukinėjant, galima buvo judinti objektus ekrane. Tad Apple ][ buvo sumanytas ir kaip žaidimo priedėlis. Pirmieji žaidimų priedėliai pasirodė 1973 metais – Kalifornijos firmos Atari žaidimas „Ping-pong“ – ir taip pat ėmė naudoti mikroprocesorius.

Apple ][ kainavo gerokai brangiau už Commodore ir TRS-80 – 1298 dolerius, be to, monitorių reikėjo įsigyti atskirai. Bet spalvota grafika ir galimybė sistemą papildyti plokštėmis buvo pagrindinis argumentas. Gali būti, kad spalva buvo svarbiausia, nes Tandy jas gavo 1980 metais, o metais vėliau – Commodore; lig tol Apple buvo vienintelis „spalvotas“ kompiuteris.

1978 metų pavasarį Vozas Apple ][ komplektą papildė išoriniu, didžiulės tiems laikams 114 Kb talpos 5¼ colių lanksčių diskų įrenginiu Disk ][. Pasak jo paties, tai pavyko, analizuojant diskų įrenginio Shugart signalus, ir pašalinus iš kodo ir plokštės viską, kas nebūtina. Diskų įrenginys buvo komplektuojamas su kontroline plokšte ir buvo pajungiamas prie vienos iš tuščių jungčių, kurių ne viską išmanantis Jobsas norėjo atsisakyti. Diskų įrenginio savikaina buvo ~100 dolerių, o mažmeninė jo kaina buvo 595 doleriai. Dažnai buvo iš karto perkami du diskų įrenginiai – tokia brangi baterija paversdavo Apple ][ į visavertę mašiną bet kokiems poreikiams. Tuo tarpu Jobsas jau minėtam Paului Laughtonui pateikė užsakymą sukurti Apple DOS – be kurių diskai negalėtų veiki. Apple DOS 3.1 (31 versija Laughtono skaičiavimu) pasirodė 1978 metų spalį.

Iš pradžių Apple ][ paklausą kūrė kompiuteriniai žaidimai, tačiau 1979 metais atsirado Apple „programėlė žudikė“. Tiesą sakant, ir pats terminas šios programos aprašymui iš pradžių atsirado PC Week žurnale 1987 metais. Tai buvo pirmoji „elektroninė lentelė“ – VisiCalc, kurią sukūrė HBS absolventas Danas Bricklinas.

Kaip aiškina pats Bricklinas, jo inovacija buvo ne ką nors galinčios suskaičiuoti lentelės sukūrimas, o lentelės, kurią galima redaguoti WYSIWYG režimu. Keičiant duomenis ir formules, lentelė juos perskaičiuodavo automatiškai. Ją buvo galima daryti norimo ilgio ir persukti. Programoje buvo įdiegtos tipinių sprendimų funkcijos (pavyzdžiui, sumos ar dabartinės grynosios vertės – NPV). Į langelius buvo galima rašyti skaičiais ar tekstu, formatuoti skaičių ir teksto išvaizdą. Taip atsirado instrumentas, kuriame buvo galima sukurti biudžetą, balansą, finansinį planą ar tiesiog ką nors suskaičiuoti be programavimo įgūdžių.

VisiCalc buvo parduodamas po 100 dolerių ir pirmais metais veikė tik su Apple ][. Daugybė smulkaus ir vidutinio verslo įmonių Apple ][ pradėjo vertinti kaip aparatą, už kurį verta mokėti keturženklę sumą tam, kad jame būtų galima naudoti VisiCalc.

1980 metų gale Apple išėjo į fondų rinką su 1,34 mlrd. dolerių kapitalizacija; per pirmąją prekybos sesiją ji išaugo 32 % iki 1,78 mlrd. dolerių – viena akcija pabrango nuo 22 dolerių iki 29 dolerių. Tandy ir Commodore taip pat klestėjo. Altair buvo nupirktas ir gamybą nutraukė. IMSAI taip pat nebegamino kompiuterių jau 1979 metais, pakeitusi verslo modelį į kompiuterinių prekių mažmeninę prekybą ir sukūrė elektronikos parduotuvių Computerland tinklą. Microsoft buvo pagrindinis BASIC interpretatorių tiekėjas ir pradėjo siūlyti kitas kalbas. Rinkoje svarbiausia buvo CP/M operacinė sistema. Žaidimų priedėlių gamintojas Atari pradėjo kurti namams skirtų kompiuterių planus.

Ir štai, po visų šių įvykių nutiko tai, ko daug metų visi ir laukė ir nelaukė: 1981 rugpjūčio 13 dieną IBM išleido nuosavą pradinio lygio kompiuterį – IBM 5150 Personal Computer, arba tiesiog IBM PC. Naują mašiną sukūrė 12 inžinierių grupė, vadovaujama Williamo C. Lowe'o, Entry Level Systems laboratorijoje Floridoje, kur 1975 metais sukūrė pernešamą 5100, o 1978 metais atnaujino jį iki stalinio monobloko 5110. Naujoji sistema kainavo nuo 1565 dolerių už bazinės konfigūracijos sisteminį bloką, iki 3005 dolerių – už geriausios. Кlaviatūra, monitorius ir spausdintuvas buvo siūlomi už atskirą mokestį. Danas Bricklinas prisimena, kaip susirinkime jo balsu skaitomą sistemos anonsą nutraukdavo tik šūksniai „Oho!“ ir „Negali būti“.

IBM PC buvo sukurtas veikusio 4,77 MHz taktiniu dažniu 16 bitų Intel 8086 procesoriaus pagrindu, turėjo nuo 16 iki 644 Kb RAM, du penkių colių diskų įrenginius, spalvotą vaizdą, „įsiūtą“ BASIC, 5 jungtis plokštėms ir visą jungčių komplektą: lygiagrečiąją, nuosekliąją, skirtą klaviatūrai ir kasetiniam kaupikliui. Ir kaip labai greitai išsiaiškino „hakeriai“ (tuo metu jau nebe mėgėjai, o pirmųjų IT kompanijų vadovai), jie buvo surikti iš standartinių komponentų. Pirmoji naujojo kompiuterio išleidimo dieną tai pakomentavo kompanija Tecmar – maždaug taip: „Siūlysime su IBM PC suderinamas plokštes“. Amžinai uždara IBM savo „viską patys iš savo detalių“ strategijos atsisakė vardan atviros architektūros panašiai kaip Apple, pripažindama tokios strategijos jėgą. Vienintelis uždaras ir apsaugotas sistemos komponentas buvo BIOS – operacinės sistemos dalis, kuri iš tiesų ir apsprendė unikalią IBM PC konfigūraciją.

IBM PC buvo pardavinėjamas su operacine sistema PC DOS. Ją sukūrė ne IBM, o Microsoft, kuri tuo metu jau buvo pakeitusi pavadinimą ir persikėlusi į Seatlą, Gateso ir Alleno mažąją gimtinę. Kodėl IBM įsigijo ne CP/M licenciją iš Digital Systems, su kuria irgi daug bendravo, užtikrintai nežinoma: „šnekamosios istorijos“ autorių pateikiamos versijos prieštarauja viena kitai. Pagal vieną versiją, Gatesas mokėjo geriau derėti nei Kildallas, nors iš pradžių pats jį rekomendavo IBM; pagal kitą, pritaikytas 16 bitų procesoriui „senelis“ CP/M veikė blogiau už „anūką“ MS-DOS, padarytą iš „sūnaus“ atšakos QDOS/86-DOS, jau pritaikytos Intel 8086. Pagal kitą versiją, projekto vadovas ir inžinieriai puikiai žinojo, kas yra pagrindinis BASIC ir kitų interpretatorių tiekėjas 1980 metų rinkoje; ir galiausiai yra versija, kad per labdaros organizacijos United Way globėjų tarybos posėdį Billo Gateso motina Mary rekomendavo sūnaus kompaniją IBM pirmininkui Johnui R. Opelui. Abejojama netgi tuo, kiek Allenas ir Gatesas perrašė 86-DOS ir CP/M kodą. Čia vienas iš tų istorijos epizodų, kai paprasčiau išdėstyti visas versijas, užuot stengusis nustatyti tikrąją.

Devintajame dešimtmetyje kompiuterių rinkoje vyko kova dėl lyderio posto ir ją laimėjo naudotojai. Rasdavosi ir išnykdavo nauji gamintojai, modeliai ir operacinės sistemos. Savo mikrokompiuterius pradėjo kuri ir kitos šalys. Plačiausiai paplitusiu ne JAV gaminamu modeliu po 1982 metų šiek tiek pabuvo Sinclair ZX Spectrum, nebrangus kompiuteris namas, daugiausiai naudotas žaidimams. Rytų bloko šalyse – SSRS, Bulgarijoje, Lenkijoje ir Jugoslavijoje – buvo kuriami nuosavi kompiuteriai, dažniausiai praktiškai tiksliai nukopijuoti, rečiau – modifikuoti, remiantis sėkmingais vakarietiškais pavyzdžiais.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje IBM nugalėjo, tačiau kaip „IBM compatible“ – su IBM suderinami kompiuteriai „klonai“, kuriuos be IBM sutikimo gamino visi norintys. 1982 metais startuolis Compaq „švaraus kambario“ metodu atkartojo IBM PC BIOSą – parašė visiškai nuosavą kodą, nepažeisdami autorinių teisių. Nuo 1985 metų kompanija Phoenix Technologies pradėjo kurti su IBM suderinamą BIOS, kurio licenciją galėjo įsigyti visi norintys.

Išsireiškimas „personalinis kompiuteris“, kadaise naudotas kaip modelio IBM 5150 pavadinimas, tapo bendriniu stalo kompiuterio pavadinimu. O pati IBM 1992 metais atsidūrė ant bankroto slenksčio: centrinių kompiuterių niekam nebereikėjo, korporacijos perėjo prie personalinių kompiuterių, bet vis dažniau – ne IBM. IBM PC klonai užėmė beveik visą rinką, atsirado naujos kompiuterius surenkančios kompanijos, iš kurių JAV stambiausia tapo Dell Computers, sukūrusi ekonomišką kelių standartinių, – užsakomų paštu, o vėliau internetu – modelių surinkimo metodą. Senieji gamintojai ėmėsi kitų įrenginių (žaidimų priedėlių, kišeninės elektronikos ir kt.) arba bankrutavo. Commodore 1994 metais paskelbė bankrotą ir pasitraukė iš rinkos.

Prisimindamas periodą nuo 1976 metų, Vozas apie Jobsą karčiai kalbėjo maždaug taip: „Norėjau būti inžinieriumi, norėjau kurti naujus daiktus. O Jobsas nusprendė tapti verslininku. Apsivilko kostiumą, pasikėlė…“. Aštunto dešimtmečio galo ir devintojo dešimtmečio nuotraukose Styvas Jobsas apsivilkęs kostiumą ir švariai nusiskutęs; tai jo pasitraukimo nuo barzdotos, mūvinčių džinsus ir vilkinčių marškinėlius hakerių „kontrkultūros“ į aukštuomenę simbolis. Apple leido modelius vieną po kito, kasmet prarasdami vis daugiau rinkos, Jobsas vis labiau konfliktavo su inžinieriais, iš kurių kažkada pasitraukė, ir su Apple vadovais, į kuriuos taip norėjo būti panašus.

Kai 1985 metų rugsėjo 17 dieną Jobsas paliko kompaniją, visiems kaip akmuo nuo krūtinės nusirito.1987 metais savo keliais pasitraukė ir Vozas, kuris padarė pirmąjį istorijoje programuojamą nuotolinio valdymo pultą. Jobsas įkūrė naują kompaniją NeXT, kuri kompiuterių rinkoje didelės sėkmės nesulaukė, tačiau sukūrė kokybišką operacinę *NIX sistemą. Sculle toliau stengėsi ištempti Apple, bet galiausiai išėjo ir pats. Naujoji Apple vadovybė 1995 metų gale bandė siūlyti ją nupirkti savo konkurentui IBM, tačiau naujasis IBM vadovas Louis V. Gerstner Jr. tuo metu nusprendė pakeisti strategiją ir užuot pardavinėjus „geležį“, teikti paslaugas ir infrastruktūros technologijas, o „geležį“ padayti IT konsultavimo užtikrinimo priemone.(Zuckerman, Laurence. Can Apple Find Its Core In Merger With Big Blue? New York Times, October 8, 1995.)

Tuo laiku kasmet stiprėjo tik Microsoft – visiems „klonams“ reikėjo MS-DOS operacinės sistemos, o nuo 1985 metų ji buvo aprūpinta daugiaužduotine grafine Windows aplinka.

Kyla klausimas, kur visoje ankstyvųjų kompiuterių istorijoje yra(?) Jobso vieta? Ar verta sutikti su Vozu, manančiu, kad Jobso asmeniniai nuopelnai abejotini? Jobsui vieta yra ir šią vietą tiek Vozas, tiek ir Sculle'is laiko didžiausia jo klaida.

1979 metais Jobsas buvo trijų dienų Xerox PARC ekskursijoje ir nuodugniai susipažino su Xerox Alto pavyzdžiu. Šaltiniai šiuo klausimu irgi nėra vieningi. Pagal vieną versiją, „bilietas“ į šią ekskursiją buvo įsigytas už 100 tūkstančių Apple akcijų; pagal kitą – Xerox domėjosi, kaip mikrokompiuteriai gali paveikti pagrindinį jų biznį su korporacijų dokumentais, o investicija ir ekskursija buvo apsikeitimo informacija programos dalis. Pasak Sculle'io, būtent Jobsas po to ryžtingai pareikalavo kad naujasis Apple kompiuteris turėtų grafinę aplinką ir palaikytų pelę; Jefas Raskinas, Apple dokumentacijos autorius, o vėliau – Macintosh projekto vadovas, tvirtino, kad GUI kūrimas vyko jau kelis mėnesius, o pokalbis apie PARC pasiekimus nesibaigė nuo 1976 metų.(Lee, Yvonne. Fact vs.Legend: Apple and Xerox Square Off in Suit, InfoWorld, January 1, 1990.)

Tačiau visi šaltiniai sutinka, kad būtent Jobsas tapo pagrindiniu naujų modelių kūrimo su GUI ir galimybe atlikti daug užduočių tuo pačiu metu, šalininku. Pirmuoju tokiu Apple kompiuteriu tapo 1983 metų sausį išleista Lisa. Būtent jame pasirodė monochrominė sąsaja, pagarsėjusi kaip „klasikinis Makas“ – „Mac Classic“.

Vozas ir kiti teisingai teigė, kad Lisa buvo Apple nesėkmė. Kompiuteris buvo kuriamas kelis metus. Lisa buvo per brangi netgi verslo rinkai (9995 doleriai). Grafinė sąsaja daugeliu atvejų buvo programavimo aplinkos apvalkalas, ir taip su niekuo nesuderinama, kad programas Lisai reikėjo rašyti, paleidus kompiuterį iš naujo į specialią operacinę sistemą Lisa Workshop. Apple ][ buvo melžiama karvė, Lisa – vieni nuostoliai.

Galiausiai, Lisa nebuvo pirmasis asmeninis kompiuteris su GUI – pirmasis buvo Alto įpėdinis, Xerox Star (1981 metai, 16 tūkstančių dolerių). Jei Xerox nebūtų savo mašinos pardavinėjusi tik kaip stambių biurų projektų dalies – nežinia, kaip devintajame dešimtmetyje būtų pasisukusi kompiuterių istorija. Bet istorija pasisuko būtent такtaip, kaip pasisuko, būtent todėl, kad Jobsas iki galo atliko Lisa projektą ir kitą jos vystymosi etapą – kompaktinį Macintoshą, suteikusį visiems Apple kompiuteriams „pavardę“. 1984 metų sausio 25 paleistas Macintoshas išoriškai priminė apkarpytą Lisa, jo operacinė sistema buvo smarkiai pagerinta, juo buvo galima redaguoti tekstą ir atvaizdus WYSIWYG režimu ir kainavo jis 2495 dolerius.

Nuo to laiko visose kūrybinėse profesijose yra Mac ir yra visi kiti kompiuteriai – dėl WYSIWYG režimo. 1985 metais pasirodė pirmoji leidybos ir maketavimo programa Aldus PageMaker ir Adobe PostScript paketas lazeriniams spausdintuvams – šiais instrumentais aprūpintas Mac virto tipografija ant stalo. Bet Mac ne tik tapo nišiniu poligrafijos specialistų, reklamos gamintojų ir fotografų kompiuteriu, bet ir nubrėžė naują standartą visoms grafinėms asmeninių kompiuterių sąsajoms. IBM PC tokį sąsajos lygį paiekė po kelių metų, Windows 2.1 ir OS/2 sąsajos mėgdžiojo, – jeigu ne kopijavo – Mac.

Vozas ir Sculle'is turi teisę išgyventi, kad Jobsas sužlugdė Lisa ir Macintosh projektus – jie buvo blogi ir iš inžinerinės pusės ir finansiškai nuostolingi. Taip, Apple vadovybės veteranų požiūriu, pirmieji kompiuteriai su GUI nebuvo verti išleistų pinigų, laiko ir jėgų. Tačiau naudotojų požiūriu, būtent dėl jų dirbame kompiuteriais taip, kaip dabar.

Lig tol, norint naudotis kompiuteriu, reikėjo ilgai studijuoti, skaityti žinynus, mokytis ir spausdinti ezoteriškas komandas. O vėliau kompiuteriu galėjo naudotis visi, ir naudodamiesi – mokytis. Mygtukus paspausti, objektus tampyti po ekraną. Tai vadinamoji „intuityvi sąsaja“. Buvo pasiekta „neregėto paprastumo“ žmogaus ir kompiuterio sąveika.

Homebrew hakeriai kadaise išsikėlę užduotį išnešti, kompiuterius iš mašinų salių šventovių, saugomų žynių programuotojų ir atiduoti liaudžiai, galėtų didžiuotis: 1985 metais tai buvo atlikta. O Apple vadovai tais 1985 metais nesiryžo į eterį paleisti Ridley'io Scoto reklamos, kur Anya Major kūju sudaužo ekraną, aklai žiūrimą vienodų žmonių, apsirengusių IBM logotipo spalvos kostiumais. Klipo, dabar laikomo vienu iš geriausių reklamos meno pasiekimų.

Stev'as Jobsas, žinoma, asmeninio kompiuterio nesugalvojo. Tai atliko daugybė kitų aštuntojo dešimtmečio hakerių ir inžinierių. Styvas Jobsas užmokėjo savo reputacija ir karjera už tai, kad žmonės naudotųsi kompiuteriu taip, kaio jie tai daro dabar. Didžiajam inžinieriui Vozniakui nebūtina su mumis sutikti, jo nuopelnai ir be to labai dideli.

Jobso kultas – iš tiesų visų mikrokompiuterių, kuriuos dabar vadiname, PC pionierių kultas. Jis padėjo paskutinį akmenį visų kurtame laiptuotosios piramidės aukšte, ir pradėjo naują. Paskutinis akmuo visada viršuje, matomas visų, tačiau remiasi į kitus akmenis ir nė vienas iš jų neturi būti ignoruojamas ar pamirštas.

Komentarai (7)