Regis, senas geras posakis apie tai, kad grynieji pinigai karaliauja („Cash is the King“) traukiasi į praeitį. Šiandienos situacija sparčiai kinta – daugelyje šalių grynųjų pinigų operacijos palaipsniui nyksta, o finansų ištekliai vis labiau skaitmenizuojami ir centralizuojami. Tačiau ar jau verta laidoti monetas ir kupiūras?

Įvairios technologinės, ekonominės ir socialinės transformacijos lemia, kad itin sparčiai artėjame prie išsvajoto vaizdinio – visuomenės, išgyvenančios be grynųjų pinigų. Ši vizija išplitusi nuo Kinijos iki Švedijos, apėmusi įvairių šalių korporacijas ir vyriausybes.

Akivaizdu, kad dėl šiuolaikinių pokyčių gyvenimas tampa gerokai patogesnis net eiliniam vartotojui – pavyzdžiui, apsiperkant pakanka priglausti kortelę ar mobilųjį. Tačiau atsisveikinimas su grynaisiais gali reikšti ir nenumatytus padarinius, apie kuriuos vertėtų diskutuoti dar neįgyvendinus noro nebesinešioti realios piniginės.

Šiandien vis dar paprasčiausias būdas apsipirkti anonimiškai – tiesiog naudoti grynuosius. Kitaip yra skaitmeninėje erdvėje – čia daugumą skaitmeninių operacijų fiksuoja tarpininkai.  Pavyzdžiui, jei atliekate mokėjimus, naudodami programinę įrangą (kad ir „Venmo“ ar kokią kitą), operacijoje gali dalyvauti trys ar keturi finansų tarpininkai, nors gavėjas stovėtų priešais jus. Kiekvienas tarpininkas gali potencialiai cenzūruoti, stebėti ir gauti naudos iš jūsų transakcijos duomenų, tiesiogiai arba perleisdamas juos tretiesiems asmenims.

Jau šiandien verta pasvarstyti, kas mums atsitiks, kai prarasime privatumą, kurį iki šiol galėjo užtikrinti grynieji pinigai. Kartu kyla dar konkretesni klausimai apie tai, kokias galias įgauna vyriausybės, finansinės institucijos ir skaitmeninės korporacijos, operuojančios mūsų duomenimis.

Skeptikai galėtų suabejoti: o kas čia tokio, jeigu ir žino tie tarpininkai šį tą apie mane? Juk esu paprastas asmuo, gyvenantis įprastą ir vidutinišką gyvenimą. Kodėl tai turėtų man rūpėti? Tokiu atveju atremčiau argumentu: todėl kad tai, ką perkame ar parduodame, pasako apie mus daugiau negu žodžiai.

Kitaip tariant, nebeturint skaitmeninių grynųjų pinigų ekvivalento, visuomenė be grynųjų tampa visuomene, kurios nariai finansinį privatumą iškeičia į komfortą ir patogumą.

Po padidinamuoju stiklu

Be finansinių tarpininkų, kurie renka mokėjimų duomenis, yra dar du pagrindiniai žaidėjai, kuriems mūsų mokėjimų duomenys yra įdomūs ar naudingi: vyriausybės ir technologijų gigantai.

Vyriausybių veiksmai renkant piliečių duomenis ypač suaktyvėjo COVID-19 pandemijos kontekste, tuo paaštrindami žmogaus teisių aktyvistų įsitraukimą į diskusijas dėl asmenybės laisvės, nes technologijos iš esmės įgalina nuolatinį piliečių sekimą.

Atidžiai stebėdamos žmonių išmaniuosius telefonus, naudodamos šimtus milijonų veidus atpažįstančių fotoaparatų, įpareigodamos žmones patikrinti ir pranešti apie savo kūno temperatūrą ir sveikatos būklę valdžios institucijos gali ne tik greitai nustatyti įtariamus koronaviruso nešiotojus, bet ir rinkti bei saugoti įvairią asmens informaciją. Pridėkime prie šios informacijos mokėjimų informaciją – ir štai esame kaip po padidinamuoju stiklu, galbūt neištarę nė žodžio. Matome, kas nutinka diktatūrose, tarkime, Kinijoje, kurioje piliečiai gauna „socialinio kredito“ taškus už prekių kūdikiams įsigijimą arba kai jie praranda taškus už cigarečių pirkimą, arba yra eliminuojami iš pinigų sistemos dėl rūkymo ar kritikos komunistų partijai.

Kitas rinkos žaidėjas, kuris renka ir perduoda tretiesiems asmenims mūsų mokėjimų duomenis, yra technologijų gigantai. Po bet kurios skaitmeninės transakcijos mano duomenys parduodami asmeninės informacijos rinkose, manęs neprašant ir neturint galimybės pasidalinti pelnu. Dėl didžiųjų duomenų analizės galimybių per kelias minutes mano pirkimo informacija paskęsta augančioje priežiūros kapitalizmo sistemoje.

Galime tik įsivaizduoti, kokius duomenų kiekius „Facebook“ kompanija surinks, įvedusi savo skaitmeninę valiutą Libra, turėdama 2,7 milijardo kasmėnesinių aktyvių socialinio tinklo vartotojų, taip pat pridedant „WhatsApp“, „Istagram“ ir „Messenger“ vartotojus. Tik pagalvokime, kaip didžiųjų duomenų analitika ir dirbtinis intelektas galės apdoroti tokius duomenis ir stebėti vartotojų elgseną, mokėjimų informaciją ir įvairiais pjūviais atlikti aktyvių vartotojų visame pasaulyje analizę.

Tai kuo galima pasitikėti?

Nors grynieji pinigai iki šiol buvo vienintelis būdas likti virtualiai anonimiškais, tokia galimybė ilgai netruks. Įvairiose šalyse atsiskaitymų skaitmeninimas vyksta skirtingais tempais, bet per ateinančią dekadą atsiskaitymas grynaisiais beveik išnyks. Tuomet kyla klausimas – tai kuo gi galima pasitikėti? Deja, pasitikėjimas vyriausybėmis dėl neatsakingų, diktatoriškų ar populistų politikų tik krenta – OECD duomenimis 2019 metais centrine valdžia pasitikėjo tik 45% piliečių.

Taigi reikalingas grynųjų pinigų skaitmeninis atitikmuo, kurio nevaldytų vyriausybės, finansiniai tarpininkai ar technologinės kompanijos, kuris galėtų suteikti pasitikėjimą.

Blokų grandinės (angl.– blockchain) technologija dar vadinama pasitikėjimo protokolu (angl. – trust protocol), nes ši technologija įgalina atlikti transakcijas tarp nepažįstamų asmenų be tarpininko, duomenų anonimiškumą užtikrinant kriptologiškai. Dar 1981 m. išradėjai bandė interneto duomenų saugumą ir privatumą užtikrinti kriptologiškai, tačiau tąkart nei technologijos, nei interneto vartotojai buvo tam nepasiruošę, nes privatumui nebuvo teikiamas didelis dėmesys. Pavyzdžiui, dar 1993 metais matematikas Davidas Chaumas sukūrė „eCash“ skaitmeninę mokėjimų sistemą, leidžiančią atlikti anoniminius pervedimus, tačiau idėja žlugo dėl internautų nesidomėjimo savo privatumu – 1998 m. D. Chaumo kompanija tiesiog bankrutavo. Po dešimtmečio jau buvo kitaip. 2008 m. Satoshi Nakamoto paskelbė 9 puslapių apimties dokumentą, pristatantį naują protokolą, leidžiantį tarpusavyje anonimiškai ir saugiai atsiskaityti be finansinio tarpininko, naudojant kriptovaliutą, pavadintą bitkoinais. Tokiu būdu atsirado galimybė sukurti naujos kartos tarpusavio pasitikėjimą, pagrįstą matematiniais sprendimais.

Valiuta be vyriausybės ir geografijos

Štai kodėl bitkoinai ar kita nepriklausoma kriptovaliuta yra puiki idėja. Ji tenkina kompleksinės sistemos poreikius ne todėl, kad yra kriptovaliuta, o būtent todėl, kad neturi savininko, valdžios, galinčios nuspręsti dėl jos likimo. Jis priklauso miniai, jos vartotojams.

Kol kas mažiau negu 1 proc. pasaulio gyventojų ( t.y. ne daugiau kaip 70 milijonų žmonių) kada nors naudojo bitkoinus. Vis dėlto, vien jo egzistavimas yra draudimo polisas, kuris primins vyriausybėms (pasak Žmogaus teisių fondo, daugiau nei 50 proc. pasaulio gyventojų gyvena autoritarinio režimo metu), kad valiuta, nebėra jų monopolija. Tai suteikia mums, miniai, draudimo polisą prieš Orvelo ateitį.

Taigi nepriklausomos kriptovaliutos gali suteikti anonimiškumo ir duomenų privatumo. Skirtingai nuo mokėjimo kortele ar banko pavedimu, kai finansinis tarpininkas tvirtina transakciją ir fiksuoja mūsų informaciją, mokant kriptovaliutomis sandoryje dalyvauja tik dvi tiesioginės sandorio pusės. Taigi atsiskaitymas bitkoinais ar kita nepriklausoma kriptovaliuta negali būti centralizuotas, monopolizuotas, devalvuotas, sekamas ar ribojamas geografijos.

Tačiau noriu pabrėžti, kad ši nepriklausomybė, privatumas, anonimiškumas galimas tik tuomet, kai kriptovaliutos tinklas yra nepriklausomas, t.y. kriptovaliutos nėra išleidžiamos centrinių bankų ar korporacijų kaip „Facebook“.

Nepriklausomo kriptovaliutų tinklo pavyzdys – „Lightning Network“. Jis veikia remiantis decentralizuota blokų grandinės technologijos sistema. Naudojant realias bitkoinų ar blokų grandinės operacijas ir išmaniuosius kontraktus (angl. – smart contracts), galima sukurti saugų dalyvių tinklą, kuriame operacijos atliekamos dideliais kiekiais ir milisekundžių greičiu. Taip pat yra ir kitų privačių skaitmeninių projektų, kurie gali turėti potencialo („Monero“, „ZCash“, „Grin“, „Beam“, „MobileCoin“ ir kt.) ir padeda išsaugoti grynųjų pinigų vertę skaitmeniniame pasaulyje. Bet kokiu atveju kriptovaliutų projektai intensyviai kuriami ir testuojami, norint sukurti visuotinį mokėjimų tinklą, kuriuo bus galima išsaugoti privatumą ir žmogaus teises į privatumą informacijos amžiuje.

Kaip praėjusį dešimtmetį gimė ir staiga išpopuliarėjo kriptovaliuta, taip šį dešimtmetį lygiagrečiai gali atsirasti daugybė skaitmeninių valiutų sistemų be geografinių ribų  – viešosios ir privačios, centralizuotos ir decentralizuotos arba jų kombinacijos. Nors detalės vis dar yra tobulinamos, tačiau vis dažniau atrodo, kad mes jau galime svarstyti apie ateities skaitmeninį grynųjų pinigų atitikmenį.

Gerda Žigienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė

Komentarai (5)