Apie įmonės „Huawei“ telefonus kelis pastaruosius metus buvo galima atsiliepti tik iš geriausios pusės. Visa techninė šių aparatų pusė buvo nė kiek ne prastesnė, nei gana dažnai brangesnių konkurentų telefonų, o fotoaparatai... fotoaparatai buvo tiesiog nepralenkiami. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pačius naujausius, karščiausius ir kiečiausius „Huawei P40 Pro+“ aparatus, kurie kai kuriais atžvilgiais iškyla visa galva aukščiau konkurentų. Ir net ne „kai kurių konkurentų“, o „visų konkurentų“.

Taigi, kuo geri ir kuo blogi naujieji „Huawei“ superflagmanai? Beje, superflagmanai – dėl to, kad šiek tiek išsiskiria iš „standartinių flagmanų“ P40 serijos. Panašiai, kaip ir, tarkime, „iPhone Pro“ ar „Samsung Ultra“ serijos aparatai. Panašūs į flagmanus, bet su tokiais privalumais į kuriuos negalima atkreipti dėmesio.

Korpusas

Naujųjų telefonų „kūnai“ nuo įprastinės P40 serijos nutolo labai nedaug. Netgi įvertinus tai, kad esu didžiulis užlankstytų ekrano šonų kritikas, o P40 serijos aparatų užlenktos ne tik šoninės, bet ir viršutinė bei apatinė stiklo briaunos, privalau pripažinti, kad rankoje šie telefonai guli pasiutusiai gerai. Vargu, ar kokį malonesnį telefoną apskritai rinkoje rastumėte. Didžiulę to malonumo dalį sudaro už įprastą šiek tiek didesnis telefono svoris (226 g) ir storis (9 mm).

Pastaba: įprastai šiuolaikiški flagmanai sveria maždaug nuo 180 iki 200 gramų. O 20 procentų svorio skirtumas – tai jau velniškai daug.

Aišku, skamba keistai. Nuo kada storesnis ir sunkesnis telefonas yra privalumas? Ir net pats to paaiškinti dorai negaliu. Tiesiog... apima jausmas, kad tai yra aparatas, kuriuo „galima pasitikėti“. Panašiai, kaip padidinto svorio antklodė – toks svoris ramina. Gal dėl to, kad visada žinosite, jog jis yra kišenėje? O gal dėl to, kad jo nugarėlė yra ne stiklinė, bet keramikinė?

Na, gerai, turi korpusas ir trūkumą. Tokį patį, kaip ir artimiausi, naujausi „Samsung“ ir „Apple“ telefonai: fotokamerų sistema, pareikalavusi maždaug 1 mm storio iškyšos iš korpuso, yra įtaisyta nesimetriškai, viršutiniame korpuso kampe. Tai reiškia, kad arba jus erzins bet kokie bandymai naudotis telefonu, kai jis yra padėtas ant stalo, kaip erzina ir sėdėjimas prie stalo, kurio viena koja yra milimetru ar dviem per ilga, arba teks įmauti telefoną į apsauginį dėklą.

Bet apskritai – už korpusą bravo. Inovacijų čia, žinoma, daug neprigalvosi, bet tai, kas sugalvota, yra nepriekaištinga.

Ekranas

Kaip jau minėta, ekrano briaunos lenktos – visos keturios. Visai gali būti, kad būtent tai suteikia tą laikymo rankoje malonumą, bet štai funkciniu požiūriu tai yra jokios naudos neteikiantis „patobulinimas“. Na, madinga, gražu, smagu laikyti rankoje, visuomenėje priimama su tam tikru „prabangos“ suvokimu. Bet visiškai nenaudinga praktiniu požiūriu. Kita vertus, pažvelgus į žmonių aprangą ir avalynę taip pat labai dažnai pastebėsite, kad pirmenybė teikiama ne funkcijai, o išvaizdai ir madai (alioooo, aukštakulniai?), tad priekaištas nėra didelis.

Žvelgiant į techninę ekrano pusę – šių metų pavasario telefonų derliuje jis nėra kažkuo labai išskirtinis. Įstrižainė – 6,58 colio, technologija – OLED, raiška – 1200 x 2640 taškų, HDR10 dinaminis kontrastingumas, 90 Hz vaizdo atnaujinimo dažnis. Toks vidutiniškai flagmaniškas, ypatingų stebuklų nesiūlantis charakteristikų rinkinukas.

Štai dėl dažnio – labai smagu. Ne dėl to, kad labai akivaizdžiai matytųsi, kad vaizdas pasikeitė kardinaliai (tą fiziologiškai suvokti lyg ir gana sunku, bet visi ekspertai išsijuosę tvirtina, kad „judesys kur kas sklandesnis“, tad gal ir verta patikėti), o dėl to, kad tas efektas galbūt pasimatys tada, kai visokiausių programėlių ir ypač – žaidimų kūrėjai įsisavins žinią, jog laikas pereidinėti jei ne prie 120 Hz, tai bent jau prie 90 Hz vaizdo atnaujinimo, ypač tada, kai kalba eina apie labai greitų judesių atvaizdavimą.

Apskritai vaizdo atkūrimo kokybę tikriausiai galima pavadinti flagmaniška. Na, yra tas skirtumas, kai paimi pigų telefoną ir palygini jį su brangesniu – matymo kampai yra kur kas platesni, spalvų atkūrimo kokybė geresnė, o ir ta vaizdo atkūrimo dalis, kurią lemia procesorius ir darbinė atmintis, yra kur kas sklandesnė.

Savaime suprantama, šiame telefone piršto atspaudo skaitytuvas yra įtaisytas po stiklu. Asmenukių kameros iškarpa (pailga skylė) – viršutiniame kairiame ekrano kampe. Tai irgi viena iš naujesnių madų, paskui kurią laksto iš esmės visi „Android“ telefonų gamintojai – „skylamušiu“ pramušta vieta asmenukių kamerai (nors tikriausiai kažkada prie to priaugs ir „Apple“ telefonai).

Ekranas jau iš gamyklos atvyksta padengtas plėvele. Truputėlį keista ta plėvelė – įprastai „gamyklinis“ ekrano plastikas būna slidus, o šis truputėlį lipnus, galimai hidrogelinio pagrindo. Jei užmatysite šį telefoną prekybos vietoje, ekspozicijoje – perbraukite pirštu, suprasite patys ir galėsite patys nuspręsti, gerai tai ar blogai. Bet pats per porą savaičių aiškaus sprendimo šiuo klausimu priimti nesugebėjau.

Ir jau pačioje apžvalgos pabaigoje ta plėvelė sugebėjo nuvilti: traukdamas telefoną iš kišenės nagu kepštelėjau už briaunos, dėl ko toji plėvelė labai bjauriai nusilupo ir gražiai užklijuoti jos atgal nebepavyko. Gal mano nuomonė šioje vietoje ir skirsis nuo gamintojų, bet labiau „plastikinis“ ir mažiau „gelinis“ plėvelės variantas būtų praktiškesnis.

Veikimas

Kai flagmano įsigijimui skiriamas daugiau nei tūkstantis eurų, visiškai natūralu tikėtis, kad viskas tiesiog skraidys. Taip ir yra – telefonas yra iš tiesų greitas, programėlės kraunasi puikiai, žaidimai veikia sklandžiai, spartos ir našumo, atrodo, niekam netrūksta. Patys „Huawei“ tvirtina, kad jų dukterinės bendrovės „HiSilicon“ gaminama platforma „Kirin 990“ yra pažangiausia pasaulyje – pažangesnė net už naujausias ir kiečiausias, flagmaniškas „Qualcomm Snapdragon“ platformas.

Bet štai šie procesorių našumo lygintojai parodė, kad „Qualcomm“ platforma yra nuo 9 iki 21 proc. našesnė, priklausomai nuo naudojamos sintetinių našumo testų programėlės. Ir primenama, kad žaidimų kūrėjai savo žaidimus dažnai optimizuoja „Qualcomm“ platformai, tačiau tokios partnerystės su „HiSilicon“ yra retos.

O štai ši svetainė išskaido ir aprašo konkrečius aspektus, kuriais „Kirin“ šiek tiek nusileidžia amerikietiškiems procesoriams. Praleiskime tą vietą, kur kalba eina apie hercus, branduolių kiekius ir kitus techninius reikalus, nes tai nėra taip jau svarbu. Ir atkreipkime dėmesį į procesoriaus lemiamus apribojimus filmavimo režimui.

„Snapragon 865“ siūlo 4K UHD filmavimą 120 kadrų per sekundę greičiu. „Kirin 990“ siūlo perpus mažesnį kadrų kiekį. Žinoma, galima grįžti prie paminėjimo, kad fiziologiškai sunku atskirti 60 ir 90 (ar net 120) Hz ekrano atnaujinimo dažnį. Bet filmuotos medžiagos kadrai yra visai kas kita. Jie suteikia galimybę sumontuotame vaizdo įraše pateikti dramatiškai sulėtintą veiksmo vaizdą. Todėl tokio dydžio skirtumas yra labai svarbus.

Procesorių skirtumų yra ir 5G technologijų įsisavinime: „Snapdragon“ siūlo maksimalią 7500 Mbps duomenų atsisiuntimo ir 3000 Mbps išsiuntimo spartą. „Kirin“ – tik 2300 Mbps atsisiuntimo ir 1250 išsiuntimo spartą. Skirtumas, atrodo, žiaurus. Bet kol kas tiesiog nekreipkite į tai dėmesio, ypač jeigu gyvenate Lietuvoje – artimiausius metus tikrai, o veikiausiai ir dvejus, tas 5G tiesiog nebus aktualus. Jeigu norite specialiai 5G skirto telefono – luktelėkite iki kito pavasario. Viskas bus geriau.

Kalbant apie su procesoriumi susijusiomis fotokameros galimybėmis, čia taip pat esama skirtumų: „Snapdragon 865“ akcentavo padidintos raiškos fotojutiklių palaikymą (todėl telefonuose su šia platforma galima rasti ir 108 MP raiškos jutiklių), o štai „Kirin 990“ įsidiegė veidrodiniams skaitmeniniams aparatams būdingą triukšmo mažinimo technologiją BM3D, kuri pagerina tamsioje aplinkoje fiksuojamų nuotraukų kokybę. Tad čia jau kas kam svarbiau. Bet fotografavimas tamsoje ilgą laiką buvo itin stiprus „Huawei“ koziris ir kinai šio pranašumo taip lengvai nepaleis.

Fotokamerų sistema

Lyginti „Huawei“ fotokamerų sistemos pajėgumus su konkurentais yra kažkas panašaus į boksininko-profesionalo kovą su darželinukais. Ir asmeniniai įspūdžiai, ir ekspertiniai vertinimai (tiesa, „DxOMark“ kol kas įvertino tik šiek tiek „prastesnę“ flagmano versiją – „P40 Pro“ bei bent jau kol kas paskyrė jai geriausio pasaulyje telefoninio fotoaparato titulą, bet galima neabejoti, kad naujojo telefono kamerų sistema bus įvertinta dar geriau).

Pirmasis ir didysis, nors jau ganėtinai įprastas „Huawei“ kamerų išskirtinumas yra sugebėjimas naktį matyti geriau už katę. Rimtai. Jeigu tamsiame miške ko nors neįžiūrite, nufotografuokite šiuo telefonu – pamatysite, kaip tas miškas turėtų atrodyti dieną. Ir kalba eina ne apie „naktinį“ fotografavimo režimą, kuriam aparatą rankoje reikia nejudant išlaikyti bent kokias 4-6 sekundes, o „įprastą“ fotografijos režimą, kuris beprotiškai užkelia jutiklio jautrumą (ISO) ir nupleškina kadrą per sekundės dalį.

Beje, kas dar visai įdomu. Paimkite senesnės kartos – na, kokių penkerių metų senumo – veidrodinį fotoaparatą ir pabandykite juo be trikojo, „iš rankos“ (laikantis visų savo padėties stabilizavimosi „auksinių“ taisyklių) užfiksuoti kokį nors vaizdą su sekundės išlaikymu. O tuomet paimkite „Huawei P40 Pro+“ ir taip pat iš rankos pafotografuokite naktiniu režimu, kuris reikalauja jau minėtų bent 4 sekundžių išlaikymo (priklausomai nuo apšviestumo lygio – visiškoje tamsoje gali prireikti ir pusės minutės). Telefono vaizdo stabilizavimo gebėjimas yra tiesiog stulbinantis: tikrai įmanoma gauti stulbinančios kokybės, žurnalo viršelio vertą nuotrauką be jokių „išplaukimų“. O jeigu telefono tvirtinimui tinkamą trikojį jau turite arba įsigyti ketinate, tai naktinei fotografijai – žvaigždžių, miškų ar apskritai ko tik norite – šis aparatas bus tiesiog idealus įrankis.

„Standartiniai“ fotografavimo įgūdžiai (pvz., portretų fiksavimas su bokeh efektu) išmaniesiems telefonams buvo kuo puikiausiai pasiekiami jau prieš porą-trejetą metų, o per tą laiką vyko tik įgūdžių tobulinimas. Čia be staigmenų – kiniškas telefonas dirba puikiai.

Ypatinga nauda iš šio telefono turėtų būti turistinėje aplinkoje, kad ir kokius iššūkius ji keltų. Esate prie pat kokio nors didžiulio kalno ar pastato ir jis visu savo didingumu netelpa į kadrą? Specialiai tam yra skirtas ultra-plataus lauko objektyvas. Situacija priešinga ir vos įžiūrite ką nors gražaus? 100X didinimas išgelbės situaciją (tiesa, grynai optinis, vaizdo kokybei nekenkiantis didinimas su šiuo telefonu siekia „tik 10x“, likusi daugiklio dalis yra skaitmeninės kilmės).

Aptikote krioklį ar fontaną? Junkitės iki 960 kadrų per sekundę greičiu vaizdą fiksuojantį filmavimo režimą, ir pamatysite, kaip vandens lašai beveik sustoja ore. Feisbukinių patiktukų lietus garantuotas.

Bet...

Protingi žmonės linkę sakyti, kad viskas, kas pasakyta iki žodelio „bet“, yra visiškai nesvarbu. Deja, panašiai yra ir šiuo atveju. Įprastomis aplinkybėmis „Huawei P40 Pro+“ būtų absoliučiai geriausias bekompromisis telefono aparatas specialiai tiems, kuriems „antras geriausias“ yra tiesiog nepriimtinas variantas. Deja, dėl politinių priežasčių taip nėra. Amerikietiškos sankcijos suveikė taip efektyviai, kad pridėjęs ranką prie širdies negalėčiau rekomenduoti šio įrenginio pirkimo. Na, nebent žmogui būtų reikalingas „atsarginis“ telefonas, daugiausiai skirtas fotografavimui. Tada – mielai prašom, tikrai nenusivilsite.

Bet telefonas – tai ne fotoaparatas. Na, ne tik fotoaparatas. Išmanusis telefonas turi atlikti iš esmės viską. Jis turi gelbėti nuo bado mirties, nugabenti į bet kurį pasaulio tašką, informuoti apie situaciją banko sąskaitoje, sumokėti už įvairias paslaugas, na ir panašiai. Tam reikalingos programėlės. O tam reikalingas aparato sertifikavimas iš „Google“ pusės. Ir čia atsimušama į betoninę sieną. Sertifikato nėra ir nebus, nes JAV valdžia nusprendė, kad „Huawei“ yra ne privati, o valstybinė Kinijos įmonė, kurios pagrindinis tikslas yra ne pardavinėti technologiškai pažangius produktus, o šnipinėti. Ir kol akivaizdžių, faktiškų to įrodymų nėra, tol mums belieka manyti, kad tai yra „JAV žodžiai prieš „Huawei“ žodžius“.

Taigi, rezultate vietoj „Play Store“ su 2,6 mln. programėlių turime „App Gallery“ su 60 tūkst. programėlių ir 1 mlrd. dolerių vertės planą užpildyti „App Gallery“ bent taip, kad lyginant šių dviejų programėlių parduotuvių asortimentą kinų pralaimėjimas nebūtų toks skaudus.

Aišku, galima pasitelkti tam tikras aplinkines priemones, užpildančias tam tikras spragas. Tarkime, kad naujo telefono funkcijos būtų kaip įmanoma panašesnės į to, su kuriuo jau esate pasiruošę atsisveikinti, būtinai pasinaudokite „Phone Clone“ paslauga, kuri automatiškai suras ir įdiegs viską, ką įmanoma surasti ne tik oficialioje „App Gallery“ parduotuvėje.

Galima naudotis „Petal“ paieškos eilute, kuri, panašu, agreguoja įvairias trečiųjų šalių programėlių parduotuvėles. Bet tai taip pat ne idealus sprendimas: tos „trečiųjų šalių programėlių parduotuvės“ yra tarsi laukiniai vakarai, kuriuose bet kada gali apvogti. Arba įbrukti nežinia kokios kokybės ir kokio piktybiškumo lygio komponentais apkarstytą žinomą programėlę. Aišku, ir „Play Store“ šiuo atžvilgiu nėra šventieji, jie taip pat „prasileidžia“ programėles su piktybinėmis funkcijomis, bet šiuo atveju rizika akivaizdžiai didesnė.

Ir trečias variantas yra skirtas kantriesiems: „App Gallery“ turi „Wishlist“ funkciją. Įrašykite labiausiai pageidaujamos programėlės pavadinimą – taip atkreipsite „App Gallery“ kuratorių dėmesį ir paskatinsite kinus tartis su tos programėlės leidėjais, o jeigu programėlė kada nors kiniškoje parduotuvėlėje atsiras, ji iškart atkeliaus ir į telefoną. Tik čia esminis žodis – „jeigu“.

Tam tikra dalis vietinių, lietuviškų paslaugų programėlių „App Gallery“ jau yra, kažkuri yra pakeista daugiau ar mažiau analogiškomis paslaugomis. Pavyzdžiui, vietoj „Google Maps“ galėsite naudoti „Here Maps“ ir labai tikėtina, kad pastaroji patiks net labiau už „Google“ variantą – garsinio įspėjimo, kad jau viršijate greitį, funkcija yra labai naudinga, ypač kelionėse į užsienį. Kita vertus, „Here Maps“ nėra kažkoks „Huawei“ ekskliuzyvas – galite ją siųstis į kokį norite telefoną.

Kartais „App Gallery“ netgi (labai trumpam) išlenda kokia nors specifinė spraga, leidžianti įsidiegti „Play Store“ parduotuvės programėlę, bet tokios spragos būna retos ir trumpalaikės.

Bet, nepaisant visų daugybės siaurų keliukų ir aplinkkelių, tenka užtikrintai konstatuoti faktą: „App Gallery“ telefonų pirkėjams kol kas negali pasiūlyti nieko panašaus į „Play Store“ autostradą. Ir tai yra turbūt svarbiausias dalykas, kurį būtina žinoti apie šį telefoną – net išskirtinė kameros kokybė prieš šį trūkumą nublanksta.

Belaidis kroviklis

Gamintojas kaip aksesuarą savo naujiesiems telefonams pasiūlė ir belaidį kroviklį. Šiaip pagal visus techninius parametrus - fantastiškas dalykas: be laido įkrovinėja telefoną su maksimalia 40 W galia - jeigu ką "iPhone" iki šiol tokia galia nesugeba įkrauti savo telefonų. Net su laidiniu krovikliu. Tuo sparčiuoju laidiniu krovikliu, už kurį reikia mokėti papildomai, nes jo nebūna standartinėje komplektacijoje.

Be to, kroviklis yra su aušinimo ventiliatoriumi, kuris ir patį kroviklį, ir telefoną saugo nuo perkaitimo. Ir atrodo kaip labai gražus stovelis, pakeičiantis tradicinį radiją-žadintuvą ant naktinio stalelio. Bet praktiškai čia yra keletas trūkumų. Pirmas - tas belaidis kroviklis nėra nemokamas aksesuaras. Antras - vargu ar jis suteikia kokios nors papildomos vertės. Na, žinoma, jeigu mėgstate telefoną nakčiai palikti toliau nuo savęs, bet vis dar jį matyti iš tolo, kaip eksponatą - gal ir geras sprendimas.

Bet jeigu paskutinis dalykas, kurį padarote prieš miegą, ir pirmas, kurį padarote prabudę, yra telefono maigymas, tai nieko gero iš tokio kroviklio... kur kas geriau yra laidinis kroviklis, kuris, kaip bebūtų paradoksalu, telefoną prie vietos prirakina mažiau nei belaidis kroviklis.

Išvados

Iš techninės/inžinerinės pusės „P40 Pro+“ galėtų labai nesunkiai pretenduoti į geriausio 2020 metų išmaniojo telefono titulą – jis tikrai toks geras. O kameros sistema apskritai tokia, kad šiemet vargu ar atsiras konkurentas, gebantis pasiūlyti kažką bent iš tolo panašaus.

Bet tai nėra fotoaparatas. Tai yra telefonas, kuris privalo atlikti visas funkcijas, kurias įprastai atlieka išmanusis telefonas. Ir vartotojui, sumokėjusiam daugiau nei 1000 eurų už prabangų telefoną (dėl kurio pateikimo Lietuvos rinkai, kiek žinoma, dar net galutinio sprendimo nėra), neturi kilti nepilnavertiškumo kompleksas žiūrint, kaip draugas, už telefoną sumokėjęs kokius 300 eurų, su juo gali atlikti daugiau įvairių kasdieniškų veiksmų.

Žinoma, skirtingų žmonių pirkinių filosofija gali skirtis, bet kuomet kalba eina apie daiktą, su kuriuo bendrausite kokius dvejus metus kiekvieną dieną, manau, svarbiausias pasirinkimo kriterijus – ne kad vieną kokią funkciją jis atliktų nepriekaištingai, o kad nebūtų tokių aspektų, kurie kiekvieną mielą dieną erzintų ir verstų gailėtis dėl į balą išmestų pinigų.

Na, bet jeigu jums negaila 1000 eurų už telefono dydžio fotoaparatą... tikriausiai piniginę praskleisti verta.

Komentarai (2)